Tyrimo metodas


	Ar yra toks tyrimo metodas, kuris būtų tinkamas ištirti beveik visiems reiškiniams? Vieno kurio nors mokslo ribose galima pritaikyti vieną kitą metodą. Tačiau yra tokių reiškinių, kurie pasireiškia daugelyje sričių vienu metu. Tai gali būti vienu metu materijos ir dvasios reiškiniai. Koks jiems tinkamiausias tyrimo metodas? Jeigu reiškiniai yra susiję su viskuo, tai metodas turi būti tinkamas viskam. Ar yra tokia mokslo, švietimo įstaiga, kurioje mokoma pažinti absoliučiai viską? Kur mokoma pažinti ne tik pagrindinių dalykų, bet ir to kaip daromi stebuklai? Gal žinote, kur mokoma išminties? Kur mokoma To, ko reikės po šimto ar tūkstančio metų? Mokytis tų dalykų, kurie buvo žinomi prieš šimtą ar dvidešimt metų nėra taip sudėtinga, ypač jei tos žinios yra absoliučiai teisingos. O jeigu jos klaidingos? Kam jų mokytis? Ir dar vienas klausimas – kiek laiko reikės išmokti viską? Pasirodo, kad visko išmokti neįmanoma, nes atrandama, prikuriama vis daugiau. Prieš pradedant mokslą, pirma reikia sužinoti kaip jis daromas. Kad tai suprasti ir išmokti, reikės sužinoti begales visokių metodikų bei principų. Jie nebus labai paprasti ir jų nebus vienas kitas - jų bus labai daug. Kuris kelias, norint sužinoti viską, yra teisingiausias? Tas, kuris pateikia visus metodus? Jeigu juos paversti į storas knygas, tai sunešus į kambarį mums nebeliktų vietos. Ir mes mokysimės ne mokslo, o tik jo metodikų. O ką bekalbėti apie pačius tyrimo objektus, sritis? Jų susidarys dar daugiau. Viską sužinoti bei išmokti žmogui neįmanoma fiziškai. Neužteks nei laiko, nei atminties, nei noro. Tam, kad iš tų metodikų atrinkti sau tinkamiausią, reikės jas visas išsiaiškinti, gal net išbandyti. Tai tikrai išsitęs į labai ilgą laiką. Žmogaus gyvenimo neužteks, o kur dar naudingas visuomenei darbas, bendravimas su kitais, poilsis? Jeigu pasinersime į tą informacijos daugybę, niekam kitam laiko nebeliks. Galutinai prieini prie neišvengiamos būtinybės pačiu lengviausiu, trumpiausiu keliu sukurti, atrasti tokį metodą, kuris tiktų atskleisti, pažinti viską. Negalima tikėtis, kad šis metodas bus absoliučiai teisingas, nes vaikantis paprastumo ir greičio nukenčia tikslumas. Geriausia išeitis - savos metodikos atradimas, kuria per trumpą laiką galima būtų suprasti, paaiškinti viską su pakenčiamu tikslumu. Svarbiausia, kad ši metodika leistų paaiškinti tai, ko dabartinis mokslas vis niekaip neįkanda – stebuklų, antgamtinių reiškinių, su žmogumi susijusių fenomenų. Ta metodika turi ne tik paaiškinti, atskleisti tuos reiškinius, bet ir pakankamai gerai tikti materialaus pasaulio tyrimui. Tokios metodikos atradimui reikia bent kiek, neblogai, išmanyti kelias realaus pasaulio sritis. Geriausia, kad jos būtų visiškai skirtingos pakraipos, pavyzdžiui, tiksliųjų ir humanitarinių mokslų, teorinės ir praktinės pakraipos. Jeigu ta metodika tinka visoms minėtoms sritims, tai jos taikymas gali duoti gerų rezultatų. Ji turėtų atskleisti tai kas vis dar niekaip neatskleidžiama.

Kas gi tai per metodika? Pirmiausia, ji turi principus, jungiančius visas minėtas sritis. Mes žinome, kad matematikos pagalba beveik neaprašomas žmogus, socialiniai reiškiniai, o štai fizikoje be jos tiesiog neįmanoma apsieiti. Grynai matematinis metodas netiks aiškiai, suprantamai aprašyti ir tirti socialinius reiškinius. Tam labiausiai tinka aprašomasis, lingvistinis metodas. Tačiau, su juo bus labai nepatogu išsiaiškinti kūnų formas, išsidėstymą ir kitas su erdve susijusias savybes. Vien matematikos ir aprašymo metodu negalima bus aprašyti, atskleisti daugumos mūsų gyvenime vykstančių įvykių. Tam reikės kažkokio vaizdingo metodo, kurio pagalba galima bus nupiešti matomą, įsivaizduojamą vaizdą, detalių išsidėstymą, konfigūraciją. Kai kuriais atvejais niekas taip nepadės, kaip piešinys, brėžinys, nuotrauka. Tai grafinis, vaizdinis apibūdinimas. Visi šie metodai, apjungti į visumą, leidžia aprašyti daugiausia mūsų gyvenime vykstančių reiškinių, objektų.

Belieka išsirinkti, kurios sritys yra svarbiausios siekiant suprasti, aprašyti viską. Mes turime mokėti aprašyti visus pojūčiais gaunamus signalus. Tai padėtis erdvėje, dydis, spalva, šviesumas, garsas, skambesys, forma, santykis, tam tikri dėsningumai (tvarka, betvarkė, hierarchija), paskirtis, pokyčiai, substancijos (kieta, skysta, dujinė), kvapas, cheminė sudėtis (malonus, nemalonus), gyvas - negyvas, vidinio pasaulio patyrimai, pojūčiai ir kita. Kurie būtent pojūčiai reiškinio apibūdinimui svarbiausi priklauso nuo konkrečios situacijos. Svarbiausia apibūdinti pilną reiškinio vaizdą. Kai kurios detalės aprašant yra nesvarbios, pavyzdžiui, klausantis muzikos neturi įtakos kvapai. Nelabai svarbu kaip šlama knygos lapai, jei joje yra svarbi informacija.

Aprašant viską reikia nepersistengti ir nesurašinėti to ko nereikia, nors gyvenime pasitaiko taip, kad tose detalėse glūdi labai svarbi informacija. Kaip, pavyzdžiui, daikto padėties pasikeitimas gali būti susijęs su žmogaus vidine būsena. To nepastebėjus, įvykis gali būti aprašytas netiksliai, nepilnai, gal net klaidingai. Neištęsti tyrinėjimo į begalybę yra taip pat svarbu, kaip ir surašyti ypatingai svarbius duomenis. Kai ką galima užregistruoti apytiksliai iš atminties, nematavus. Kai kurie skaičiai visiškai neturi reikšmės. Dažniausiai gyvenime svarbus pats faktas, o ne jo dydis, tikslumas ar kitos charakteristikos. Tai suvokti būtina, nes aprašant užteršti informacija galima bet ką. Tokiu būdu gal ir paskandinama daugelis atradimų.

Neturint detalaus, tikslaus, plano, patvirtinto realiais įrodymais, registracija, daugelis įvykių taip ir lieka už mokslo tyrinėjimo ribų. Dabar mokslas paprastai nesivargina tirti pasakojimų, jeigu šie neturi tam tikro lygio įrodymų. Tai didelė klaida pažinime, nes ne viską gyvenime mes turime įrodinėti, pateikti filmuotą medžiagą ar pokalbio stenogramą. Gal ateityje atsiras tokia galimybė filmuoti iš visų pusių visą savo gyvenimą bet kuriuo metu. Dabar turime metodikos pagalba išsiaiškinti, kas yra tiesa, o kas - melas. Ta metodika turi aprašyti tuos faktus, kurie atskleistų daugiausiai naudingos informacijos.


	Turint tokio lygio metodiką, galima pradėti kelionę per gyvenimą ir pradėti tyrinėti antgamtinius reiškinius, stebuklus. Kodėl būtent per gyvenimą? Juk galima būtų surengti ir tam tikrus eksperimentus, pasikviesti atitinkamas galias turinčius žmones bei paprašyti jų pademonstruoti savo galimybes. Toks požiūris beveik netinka antgamtinių reiškinių registracijai. Kai kurie žmonės tas galias turi iš prigimties arba jos netikėtai atsirado ir jie dažnai negali paaiškinti nieko, kas susiję su konkrečiomis detalėmis. Tyrinėti tokį įvykį, kuris neduoda labai daug informacijos nėra vertinga. Žymiai daugiau mums gali pasakyti įvykiai, kuriems įvykti beveik nėra jokių galimybių, bet jie įvyksta. Kai kuriems suorganizuoti reikia labai sudėtingų realių sąlygų, kurias dirbtinai suorganizuoti bus labai sudėtinga, jei išvis įmanoma. Juk žmogus turės gyventi eksperimente. Tai jau tyrimo etikos klausimas. Jeigu tyrimas gresia žmogui tam tikromis pasekmėmis, tai dirbtinis jo organizavimas nusižengia žmogaus moralei. Tokiu atveju belieka pasinaudoti tais faktais, kurie jau realiai įvyko. Daugelio žmonių gyvenime įvyko kažkas nepaprasto, tačiau, ne visų žmonių pasakojimai bus vertingi, nes šie gali ir sau patiems būti neobjektyvūs. Prieš atsirenkant faktus, reikia išsiaiškinti jų dalyvius. Ar jie turi asmeninio suinteresuotumo, ar gali įtakoti, keisti parodymus, meluoti apie buvusius įvykius, jų detales. Tam reikalingas išsamus asmenybės tyrimas. Asmenybę reikia tirti ne kriminaliniais aspektais. Geriausia, kai žmogus – tyrimo dalyvis - yra išprusęs tam tikrose srityse, nes tuomet jis bus labiau pastabus, dėmesingas, atidus. Jis gali nupasakoti labai daug vertingų detalių. Kokia turi būti situacija, kad žmogus patektų į antgamtinių reiškinių verpetą? Šis aspektas yra vienas iš svarbiausių. Situacijoje atsiskleidžia vienos ar kitos reiškinio ypatybės, sąlygos, susiję lygiagretūs reiškiniai. Dažnai neina užsakyti vieno ar kito reiškinio, nes jie nepriklauso nuo mūsų valios. Tam, kad patektume į tokius reiškinius, turime turėti atitinkamą moralinę sanklodą, vidines nuostatas. Iš kitos pusės, stiprūs nusistatymai viena ar kita linkme atribotų nuo vienokių ar kitokių reiškinių. Galima sakyti, kad žmogus turi suartėti su tomis jėgomis, kurios kuria šiuos reiškinius. Žmogus savo pastangomis nėra toks visagalis, kad pats be jokios pagalbos sukurtų didžiulį antgamtinį reiškinį, stebuklą. Tuomet kieno pagalba reikalinga, kad tai įvyktų? Reiškinio dalyvis turi turėti atitinkamą ryšį su tomis jėgomis, kad šios parodytų savo galią realiuose reiškiniuose, įvykiuose. Šis ryšys įmanomas, kai žmogus yra gana dvasingas, išmintingas. Dar viena smulkmena – tie reiškiniai negali vykti tik dėl eksperimento. Jie turi turėti gana svarbų, svarų pagrindą, priežastį. Kad susidarytų tokios sąlygos, reikia realios gyvenimiškos situacijos. Štai kiek daug sudedamųjų dalių įeina į antgamtinių reiškinių tyrimą. Koks žmogus dalyvaudamas dar gali būti ir geru stebėtoju? Tai gana retų savybių žmogus, reta asmenybė. Be šių paruošiamųjų darbų antgamtinių reiškinių tyrimas bus nepilnas, neišsamus, neobjektyvus.

Dabar turėsime pereiti prie gautų rezultatų apdorojimo. Akivaizdu, kad aiškinantis viską kiekvieno įvykio, reiškinio aprašyme nebus absoliučiai visos reikalingos informacijos, visų detalių. Daugelio faktorių truks. Pakartoti reiškinį bus beveik neįmanoma. Kad susikurti pilną, teisingą vaizdą, reiks mokėti apjungti įvairius reiškinius. Tai atliekantis žmogus turi turėti labai gerą, analitinį protą, didelį pastabumą, gerai suvokti ryšius, panašumus. Per aukšti reikalavimai informacijai taip pat gali sutrukdyti priartėti prie tiesos. Kaip atrinkti tą optimalų kelią, kuriame antgamtiniai reiškiniai atsikleis visame gražume? Tai išradingumo klausimas. Sugebėti suderinti turimus faktus su žinomais gamtos dėsniais, o šiuos, nujaučiant neteisingais, patikslinti - tikrai reikia išradingumo (nusičiaudėjau).
Visa tai reikalinga ne tam, kad keisti žinomą mokslą pagal gautus faktus. Kai kurie dalykai gali būti klaidingi arba veikti tik tam tikromis sąlygomis, kaip, pavyzdžiui, reliatyvumo teorija. Ji pradeda reikštis tik greičiams artėjant prie šviesos greičio. Lygiai taip pat gali būti tam tikri dėsniai, kurie reiškiasi tik tam tikromis sąlygomis. Jeigu tokią galimybę atmesi, tai prisikasti iki antgamtinių reiškinių nepavyks.

Visos teorijos ir dėsniai turi būti gana lankstūs, kad nedideliais jų pokyčiais galima būtų nesudėtingai paaiškinti antgamtinius reiškinius. Tas lankstumas nereiškia, kad juos galima keisti, kraipyti kiek tik nori. Kartais pakanka tik įvesti tam tikras suvokimo korektūras ir dėsnis pradeda veikti visiškai kitaip. Pavyzdžiui, reliatyvumo teorijoje niekas realiai nenustatė, kaip būtent deformuojasi kūnas jo greičiui artėjant prie šviesos. Ar tai linijinė deformacija ar kitokia. O vadovėliuose, literatūroje drąsiai skelbiama, kad yra būtent taip. Tokiose vietose ir gali būti klaidos. Spėjimas, kad yra taip, o ne kitaip nėra faktas ar įrodymas. Ir matematinis modelis nėra realybės dievas. Taip buvo manoma ir iki reliatyvumo teorijos atradimo. Buvo manoma, kad kūnų judėjimą galima aprašyti paprasčiausiomis formulėmis. Dabar žinome, kad to neužtenka. Panašių papildomų koeficientų gali prireikti žinomuose dėsniuose, kad atskleisti antgamtinius reiškinius. Užsispirti ir nieko neperžiūrėti būtų gana naivu ir neatsakinga. Buvusias žinias laikyti absoliučiai teisingomis galima tik tuomet, kai jos aprašo, paaiškina visus gyvenime vykstančius reiškinius. Esant „juodųjų skylių“ pažinime į dėsnių, teorijų teisingumą reikia žiūrėti atsargiai.

Kokiu būdu reikia eiti, kad labiausiai priartėti prie antgamtinių reiškinių atskleidimo? Svarbiausia išsirinkti tuos įvykius, faktus, kurie arčiausiai priartėja prie mokslinio paaiškinimo. Vieni faktai yra labai toli mokslinės realybės, kiti gali būti labai arti. <...>

2006-09-05

< Ankstesnis		Sekantis >

Kategorija: Apie Minčių mokslą