Lengviausia pasakyti - iš taško A į tašką B. Tai būtų idealus, supaprastintas bet kokio ėjimo variantas. Gyvenimas nėra toks paprastas, kaip perėjimas iš taško A į tašką B. Kaip geometrijoje tuos taškus galima sujungti daugeliu būdų, taip ir gyvenime, kelias gali būti labai įvairus.

Jeigu eini, tai iki tol kažkur buvai. O po to kažkur būsi. Pats ėjimo veiksmas vyksta būtent dabar. Visa kita jau yra kitame laike bei kitoje vietoje. Tuomet ėjimui apibūdinti reikia išsiaiškinti prieš, per ir po.

„Kur eini?“ apibūdinti reikalingas dabartinis taškas ir tas, kur žadi patekti. Kartais vieta „kur esi“ nutylima. Tuomet nurodomas tik tikslas – namo, į darbą, į miestą, į parduotuvę... Ėjimo tikslas gali būti ir veiksmas – pasivaikščioti.

Kažkodėl klausimas pateiktas tik apie dabar. Kodėl nerūpi kur buvai? Gal todėl, kad praeities jau nebepakeisi? – Tai klaidingas požiūris. Ją galima pakeisti tol, kol ji dar neišnyko.
„Kur nueisi?“ negali būti labai garantuotas, nes negali žinoti, kas tavęs laukia už šio ar kito kampo.

Supaprastinus žmogaus gyvenimą iki atkarpos dydžio, galima sakyti, kad jis yra linija jungianti gimimo ir mirties taškus. Tuo ir yra apibūdinamas gyvenimas. Gimimas mums tuo vertingas, kad jau įvyko, o mirtis nėra taip vertinga, nes niekas (?) realiai nežino kas joje ir po jos bus. Jeigu gimimas jau įvykęs faktas, tai mirtis visiškai nežinoma ir dažnai paslaptinga. Iš šono ji atrodo gana dėsninga, bet kai ją tyrinėji būdamas šalia arba joje pačioje – ji tampa labai įdomiu reiškiniu.

Tai gal mes einame į mirtį? – Tokia hipotezė būtų mūsų gyvenimo nuvertinimas, sumenkinimas, gal net sugadinimas.

Tai kaip reiktų atsakyti į klausimą „KUR EINI?“ Ir kur turėtume eiti, kad gyvenimo tikslas nebūtų mirtis?

Atsakymas kažkur …………..  šiapus

2005-12-07