Finalinis „Diagnostikos centro“ klausimas ryškiai išsiskiria iš kitų.
Jeigu pats atsakinėji į  esminius klausimus, tai atsakyti pačiam į klausimą “Kaip vertini?” būtų neteisinga, neobjektyvu. Juk darbuotojas negali objektyviai įvertinti savo darbo. Jį vertina darbdavys. Mokinys negali teisingai įvertinti savęs - jį vertina mokytojas. Tai kas pagaliau gali įvertinti žmogų? Jis pats?

Žmogus geriau vertina kitą žmogų arba jų grupę, organizaciją. Būtent tą, kuriai jis nepriklauso ir jos interesams  neatstovauja. Gal tuomet teisingiau užduoti klausimą „Kaip vertiname?”. Tai būtų grupės žmonių, visuomenės ar visos žmonijos užduodamas klausimas. Tačiau mes juk esame labai skirtingi. Nesutaps ir vertinimai.

Kas turi teisę, galimybę bei pareigą vertinti? Artimas tiesai atsakymas būtų – autoritetai.

Autoritetas – tai žmonių grupės išrinktas aukščiausias, stipriausias, tobuliausias, sąžiningiausias, protingiausias, doriausias, aktyviausias, išmintingiausias, gailestingiausias, .......   žmogus.

Būtent – iausias. Visos geriausios žmonijos savybės jame turi tiesiog švytėti. Ar mes turime tokių žmonių? Reiktų apsidairyti. Tačiau tos savybės nėra gerai matomos. O jeigu ir taip būtų, tai daugelis vis tiek nepatikėtų, kad gali būti toks žmogus. Gal net kai kuriems turėti tokį vertintoją būtų pavojinga. Juk jis imtų ir padarytų tvarką. Tokią, nuo kurios visiems būtų gerai, o ne grupelei. Na, jei ne 99,9 % tai bent 80% –čiai.

Kas gali išrinkti tokį autoritetą? Patys žmonės? Taip galėtų būti, jeigu jie patys siektų tobulumo ir tokie būtų. Tačiau žmonės ne visada  siekia  tobulumo. Jie dažnai savanaudžiai, egoistai, grobuonys, apsimetėliai, kerštingi, pikti, ir autoritetus renka vedami šių savybių. Ar gali būti taip išrinktas visų autoritetas? – Ne, jis bus tik dalies, dalelės, dalelytės autoritetas. Kitai daliai jis bus priešas. Tokioje situacijoje kova neišvengiama.

Kas ir  kaip gali išrinkti aukščiausią tautos, žmonijos autoritetą, lyderį? Tai gali atlikti tik DAR AUKŠTESNIS – AUKŠČIAUSIASIS. Kaip tai turi įvykti? Jis pats tai turi padaryti. O jūs visi tam nesipriešinsite? Nepulsite savaip vertinti, kenkti, stabdyti, slopinti? Kai tik nukreipsite savo žvilgsnius Aukštyn, jums ateis išganinga mintis - ką daryti, kad toks stebuklas įvyktų. Tai būtų tikras stebuklas, kurio dar nebuvo. O ar gali taip būti? Jeigu netikėsite tuo – sunkiai, bet įmanoma. Didžiulis netikėjimas taip pat sudaro sąlygas atsirasti didžiuliam tikėjimui arba tai įrodančiam įvykiui.

Tuomet klausimus „Kaip vertinu, -i, -a, -iname, - inate?", „Kaip vertinti?“ atidėsite vėlesniam laikui. Ir nepulsite nieko vertinti, kol nepamatėte aiškesnių vaisių.

Belieka į esminį klausimą  atsakyti- VERTINK TAI, KĄ TAU SUTEIKIA AUKŠČIAUSIAS.