Proto civilizacija. O kokia dar gali būti?, – tūlas Žemės gyventojas pagalvos. Pabandykite ką nors padaryti be proto. Na, gerai. Sugalvoja, sukuria, padaro protingi. Jie netgi pritaiko, kad tais produktais patogiai galėtų naudotis dauguma. Tam, žinoma, irgi proto šiek tiek reikia, bet mažiau. Naudotis televizoriaus pulteliu arba skalbimo mašina daug išmonės nereikia. Štai automobilį valdyti jau sunkiau. O lėktuvą valdyti paprastam žmogui išvis neįmanoma. Ir vėl atsiranda proto bei atminties poreikis.

Dabar truputį atsitraukime nuo gyvenimo. Ne tiek, kad nutrūktų su juo ryšys. Juk mes galime į jį pažvelgti iš atokesnės distancijos. Ar gyvenimas reikalauja labai daug proto pastangų? Nepasakyčiau. Gal tuomet jis mus skatina atsiminti? Nuo pat mažų metų vaikų imlumas informacijai yra didžiulis. Šie taip ją siurbia į save, kad kai ką norėtųsi ištrinti, o neina. Tačiau net ir maži vaikai nėra primityvūs matytų, girdėtų dalykų atkartotojai. Nors jų santykis su suaugusiųjų pasauliu paremtas jausmais, jie dar sugeba ir analizuoti. Tai vyksta greičiau automatiniu režimu, nes mąstymas vaikui dar nebūdingas.

Kažkuriais gyvenimo metais, jauno žmogaus veikimo modelis iš siurblio pasikeičia į generatorių. O kuomet pasibaigia tėvų slegiančio apribojimo terminas, jaunimas staiga arba palaipsniui pereina prie savo gyvenimo būdo. Jis gali būti ir suaugusiųjų gyvenimo pritarimas, tęsinys, bet taip pat ne retais atvejais jis tampa suaugusiųjų gyvenimo antipodu. Štai tuomet iškyla prieštara tarp gyvenimo funkcijų – reikia ir noriu. Ar jos neturi panašumo į proto ir jausmų stovyklas?

Tai štai pasaulis sukasi dviejų pagrindinių jėgų vedamas. Jos taip susipina, kad dažnai būna sunku atskirti, kuri vyrauja, kuri yra priežastis, o kuri pasekmė. Dar stebint gyvenimą išryškėja tokios sritys – aš ir visa kita. Nors, žiūrint iš šalies, atrodytų, kad sritis apibrėžiama „aš“ yra labai maža, palyginus su sritimi „visa kita“, kiekvienam žmogui „aš“ užims labai daug vietos. Taigi, ji bus labai svarbi ir todėl ja bus rūpinamasi daugiau nei likusia gyvenimo dalimi.

Ir štai tuomet, kai pradedi pripažinti, kad visa kita gali būti taip pat svarbu, kaip ir aš, atsiranda visuomeniškumas. Juk sritį aš galima plėsti, apimant vis platesnes erdves. Štai į aš erdvę gali patekti giminės, artimieji, draugai, tavo globojamas gyvūnas, tavo aplinka, namai, miestas ar net valstybė. Kartais pasitaiko, kad į aš teritoriją patenka visa civilizacija. Bet ir tai ne riba. Savotiškai galima į save įsileisti ir visą gyvąją ir negyvąją gamtą. Kuomet pradedi suprasti pasaulio veikimo pagrindus, į aš galima priimti ir visą materijos organizavimo struktūrą. Tuomet nėra keista, kad kai kurie žmonės užsiima mokslu. Jiems tampa svarbu, ne tik tai, kas susiję su žmonėmis, bet visiškai nesusiję dalykai. Argi mums yra svarbu suprasti, kaip atsirado visata? Ką mums asmeniškai tai gali duoti? Ar tai turėtų rūpėti paprastam žmogui? Bet žmogus, kuriam aš labai išsiplėtęs, ta sritis tampa tokia pat svarbi, kaip ir asmeninis gyvenimas.

Žmogus plečia savo ribas. Tai vyksta įvairiais keliais. Vienas jų – pažinimo kelias. Kitas, sekantis po jo, yra kūrybos kelias. Galiausiai ribas išplečia susitapatinimas. Juk mūsų sąmonė yra labai lanksti substancija. Ji gali rūpintis vidiniais dalykais, bet ji taip pat gali save perkelti, įsivaizduoti, kad ji yra kažkur kitur. Ir kas įdomu ir keista, sąmonei pavyksta ne tik įsivaizduoti, bet ir atrasti tikrą ryšį su įsivaizduojamomis sritimis. Tuomet kyla pagrįstas klausimas – kas yra žmogus? Ar jis yra ląstelių pagrindu funkcionuojantis kūnas, ar jis yra ta lakioji substancija – dvasia?

Dabar vėl galėtume grįžti prie civilizacijos eigos. Ji nebūtų tiek ištobulėjusi, jei ne proto įtaka. Bet su ta pačia proto pagalba civilizacija gali ir susinaikinti. Juk viena iš proto vystymosi krypčių yra karinė pakraipa. Gali tik taip atrodyti, kad ginklavimasis reikalingas apsiginti. Juk peilį galime panaudoti geriems tikslams, bet taip pat jis gali būti panaudotas ir blogiems. Daugelis gyvenimo sričių turėdamos nešti naudą duoda daugybę problemų. Taip pat yra ir  su žmogaus sąmone. Juk ji irgi gali būti ginklas skirtas apsiginti bei užpulti. Jeigu mes ją vystysime ta linkme, tai poreikis ją panaudoti kaip ginklą augs.

Tai kas per įrankis yra protas? Turėtume suprasti, kad švietimo sistema būtent jį labiausiai lavina. Ar ne keista, kad moterys, kurioms  protas nėra svarbiausia sritis, tampa jo puoselėtojos. Kas tuomet belieka vyrams? Kovoti už šią teritoriją ar ją užleisti? Ir kokias pasekmes to reiškinio mes matome? Ogi tai, kad moteriškoji pusė traukiausi iš mūsų gyvenimo. Proto, o tai reiškia vyriškoji civilizacija, apima ir moteriškąją pusę. Atsiranda moteriškumo trūkumas, badas. O jo pasekmės kokios? Jausmų trūkumas, vienas kito nesupratimas. Gyvenimas, žvelgiant iš šalies, virsta kažkokiu košmaru. Kad situacija nepavirstų į tragediją, žmonės ima save riboti, tramdyti, izoliuoti. Štai ką mes dabar ir stebime.

O kaip galėtų būti? Ir ar žmonės turi būti draugiški? Juk dauguma ryšių tarp žmonių yra naudos inicijuoti. Buvimą kartu laikyti gėriu galime tik ypatingais atvejais. Štai prie ko priveda proto civilizacija. Žmonės tolsta vieni nuo kitų. Taip pat jie tolsta ir nuo pasaulio. Jie tolsta nuo savęs. Aš tampa jau nebe draugu, o priešu. Galiausiai jis ir nugalimas. O juk galėtų aš būti draugu ir išsiplėsti apimdamas viską aplinkui save. Bet tai ne proto civilizacijos uždavinys. Turėtų atsirasti kitokia civilizacija, žmonija, kitoks pasaulis. Apie tai kažkur galima rasti medžiagos.