Patyrinėkime šiuos atrodytų visiškai nesusijusius reiškinius. Pirmasis natūraliai egzistuoja gamtoje, antrasis – sukurtas žmonių ir bando egzistuoti jų tarpe. Žaibas yra visiškai nekontroliuojamas, neprognozuojamas, o moralė kaip tik remiasi priešingomis funkcijomis.

Jei kas nežino žaibo prigimties, tai ji - noras iškrauti susikaupusią įtampą. Kur ir kada tai įvyks beveik nežinoma. Tačiau, negalima sakyti, kad žaibas visiškai neprognozuojamas. Paprasčiausiai jam pasireikšti yra per daug galimybių. Jos visos tokios panašios, o jei ir nevienodos, tai labai dinamiškai kinta. Niekas gerai nežino, kur kelyje nuo debesies susidarys tankesnis krentančių lašų srautas, o kur retesnis. Jeigu lauktum su fotoaparatu, kur nukreipti objektyvą jo įamžinimui, tikrai nepavyktų. Juk tarpai tarp blyksnių yra tokie reti palyginus su jų trukme, kad atrasti kažkokį dėsningumą būtų neįmanoma.

Dabar patyrinėkime moralę. Nesigilindami į jos apibrėžimą galime susitarti, kad tai tam tikrų elgesio normų rinkinys, kuris pripažintas visuomenės. Kaip atsirado moralė? Juk ji negalėjo būti sugalvota vieno žmogaus, kaip koks kūrinys, atradimas. Ji turėtų turėti tvirtesnius, nepriklausančius nuo vienos, kitos asmenybės pagrindus. Jeigu tos normos visuotinai pripažintos, tai reikėjo laiko, kad tokiomis taptų. Gal būt, tai prasidėjo nuo dviejų žmonių santykių, bendravimo. Vienam nepatiko viena, kitam – kita. Lygiai taip pat buvo tokie dalykai, kurie abiem patiko arba nepatiko. Štai ir susitarė tie žmonės nepatinkančių dalykų vengti, nepraktikuoti, o patinkančius – nedrausti. Šie susitarimai ėmė augti, plėstis. Toleruotinų ir netoleruotinų dalykų grupėse daugėjo. Ne viskas taip sklandžiai susiskirstė į grupes. Kai kurie dalykai buvo taip stipriai įaugę į sąmonę, kad juos pripažinti netinkančiais reikėjo gana daug laiko.

Nors, prabėgus tiek daug laiko, beveik viskas turėjo būti suskirstyta į galimo ir negalimo kategorijas, taip neįvyko. Tarp pageidautinų dalykų atsidūrė tie, kuriuos vykdyti reikėjo ne savo noru. Iškilo prieštaravimas. Kaip gali kitam pageidautinas dalykas man sukelti pasipriešinimą? Juk moralė tai visiems priimtini dalykai, o tai reiškia ir man. Kodėl autobuse turi užleisti vietą, jeigu ir pačiam norisi sėdėti? Ir jeigu visi ims užleidinėti, tai pasidarys grynas chaosas. Niekas negalės ramiai sėdėti, visi siūlys ir siūlys. Šioje vietoje moralė tampa bejėgė. Prasidėjęs aiškinimasis gali nuvesti į praeitį, kai jos dar nebuvo. Negi moralės laikymasis gali nuvesti žmones į tokią padėtį, kai geriau jos nebūtų? Taip iškyla prieštaravimas tarp to, ko reikia ir ko nori. Jeigu laikymasis ko reikia sukelia daugiau problemų, jis turi būti panaikintas. Laisvė ir prievolė yra gryni priešai.

Dabar grįžkime prie žaibo. Jeigu jam būtų nurodoma, kur jis turi trenkti ir kuriuo metu, tai jis taptų pavaldus moralei. Moralus žaibas niekada netrenks į futbolo rungtynių metu žaidžiančius futbolininkus. Deja, gyvenimas nėra toks moralus. Jeigu žvilgtelti toliau - sąžininga, dora verslininkė, besirūpinanti savo motinos sveikata, neturėtų su kūdikiu rankose nukristi nuo laiptų ir užsimušti. Tai jau visiškai nemoralu, neteisinga. Tai panašu į žaibą iš giedro dangaus. Lygiai toks pats atvejis, kai dvi mergaitės, eidamos geležinkelio bėgiais ir, pamatę priešais atvažiuojantį traukinį perėjo ant kitų bėgių, kur tuo pat metu lėkė kitas traukinys, kuris ir pasiėmė jų gyvybes. Ar tai moralu? Pagal visuomenės taisykles taip niekada neturėtų būti.