LithuanianEnglish (United Kingdom)Russian (CIS)

Login Form



Donation

Enter Amount:

FacebookRSS Feed

Žaibas ir moralė - Page 2

User Rating: / 1
PoorBest 
Article Index
Žaibas ir moralė
Page 2
All Pages

 

 

Kas tuomet yra tas gyvenimas? Ar jis visuomet moralus mūsų atžvilgiu?

Ar galima pasidaryti žaibolaidžius nuo neprognozuojamų žaibo trenksmų?

Ir ar jie yra visiškai neprognozuojami? Jeigu gyvenimas yra taisyklių rinkinys, kurį pakanka vykdyti ir nieko neprognozuojamo tau neatsitiks – ar jis vertas gyvenimo vardo? Ar žmogus neturi būti aukštesnis už žaibą? Juk jo panašumas į Dievą suteikia jam panašių galių. Jeigu moralės dėsniai negelbėja žmogaus nuo nelaimingų atsitikimų, gal jie yra per silpni? Žmogui su žmogumi susitarti jie dažnai padeda, o kaip su gamta? Jeigu neteisingai elgdamasis su kitu žmogumi gali nujausti, kas tau gali būti, kodėl taip negali vykti su gamta? Nors dabar žmogus bando valdyti viską, kas tik jo rankose, gamta parodo savo galias. Žiūrėdamas į mikropasaulį pradedi nematyti to, kas darosi panosėje. Tam turi atsitraukti į tokį atstumą, kad gamtos reiškiniai taptų pastebimi. Juk atomų pasaulyje negalėsi nustatyti, kada tau einant trenks žaibas, kada užpuls virusas ar atsitiks kita nelaimė. Vietoj to, kad apsisaugoti nuo neprognozuojamos gamtos, reikia būti jos draugu, kuri iš anksto tau praneš, kur, kada ir ką reikia daryti, kad nuo jos nenukentėti. Kas moko tų dėsnių? Kas, gerai, iki pat pagrindų, supranta gamtos, gyvybės dėsnius? Juk, besirūpindamas aukščiausio lygio gydymu, gali eidamas užkliūti ir pargriuvęs nebeatsikelti. Jeigu nevaldysi, nežinosi iš kur, kaip ir kada atsiranda žaibas,

tai moralės dėsniai, naudojantys prievartos, kontrolės, stabdymo mechanizmus nebepadės. Kartais turi būti laisvesnis už žaibą. Toks turi būti mūsų gyvenimas.

 

2006-06-29

09:45 - 10:38

 

Epilogas

 

Kai kam gali atrodyti, kad žaibas, tai yra laisvė, turi būti vietoj moralės.

Tai gana klaidingas supratimas. Pažvelgus į gyvenimą blaiviau, pamatysi,

kad jame viskas daugiau valdoma moralės normų, taisyklių. Visa tai sukelia apribojimus, įtampą, kliūtis. Ši įtampa niekur nedingsta. Ji paprasčiausiai kaupiasi, kol, pasiekusi iškrovos lygį, neprognozuojamai išsiveržia pro pačias silpniausias vietas. Žaibas ir moralė nėra tokie skirtingi dalykai. Įtampa, kurią sukelia apribojimai, kuria būsimus įvykius. Vadinasi, žaibas ir yra moralės pasekmė. Tie neprognozuojami įvykiai yra mūsų minties, laisvės suvaržymo rezultatai. Kuo labiau mes tai valdysime, tuo didesnė įtampa susikurs.

 

Kaip išspręsti šią problemą? Apsaugai nuo žaibo statomi žaibolaidžiai.

Jie pakelia žaibo tikimybę išsikrauti būtent ten. Lygiai toks pat elgesys turi būti su mintimis. Vos tik pajutai, kad jų įtampa, krūvis didėja iki neprognozuojamo lygio skubiai reikia kurti dirbtinį žaibo iškrovimą. Geriausia, kad nereiktų laukti, kol žaibas pats išsikraus tavo laukiamoje vietoje. Žaibą galima suorganizuoti ten, kur jis duos mažiausiai neigiamų pasekmių ir daugiausia teigiamų. Tai ir yra sutartis su gamta. Žinant sritis, kur yra įtampa, reikia laukti, ruoštis, kurti jos iškrovimo planus.

 

Kaip žaibolaidis yra elektros iškrovimo įrenginys, lygiai tokiu principu galima sukurti ir minčių iškroviklius. Pirmiausia reikia aptikti įtampos šaltinius. Antra, reikia mokėti valdyti įtampą, kad išsiaiškinti kaip arti ar toli ji yra iki iškrovos. Trečia, reikia susikaupti, pasiruošti iškrovimo momentui, įvykiui.

Tam reikia susikurti apsaugas, paruošti minčių iškrovos galimybių kelius, variantus. Dažnai jie atsiranda patys, vos tik susiruošus planuoti šį veiksmą. Toliau reikia sekti situaciją, kad pati gamta – tai yra mintis, tau pasiūlytų patį efektyviausią minčių iškrovimo momentą, būdą. Po minties iškrovos reikia neįsijausti į buvusį įvykį, kad nepaskatinti papildomos iškrovos.

 

Dar atskirai reiktų pašnekėti apie moralę. Jeigu ji sugeba kurti tokias įtampas, tai jos nauda gyvenime turi būti peržiūrėta. Tobulas dalykas turi turėti minimum neigiamų pasekmių. Dabartinė moralė tuo nepasižymi. Ji gina atskiro žmogaus arba visos visuomenės interesus pamiršdama, o gal ir nežinodama, kad yra dar nežinomų veikiančių asmenų. Tai - mintys. Nagrinėdami moralės klausimus, turime atsižvelgti į šiuos asmenis. Jų svarba nėra mažesnė, o kartais žymiai didesnė, už žmonių ir visuomenės svarbą. Žmogui tobulėjant, vystantis, mintys gaminamos dideliais tempais, o jų realizacija mažai kas tesirūpina. Žmogui atrodo, kad svarbu ką tu darai, ką šneki ir visiškai nesvarbu ką galvoji. Tokiu būdu ir gaminamos mintys. Protas, šiuo metu labai aukštinamas (kartais pelnytai), kuria įtampą, o jausmai, atsakantys už jos realizaciją, nepagrįstai užmirštami. Būtent jausmai pradeda šėlti pasiekę tam tikrą įtampos lygį. Jie atlieka tą iškrovos, o taip pat ir įkrovos vaidmenį, kuris apsaugo mus nuo neprognozuojamo minčių (ypač prievartinių) kaupimo pasekmių. Šiuo metu lengviau eržilui neleisti judėti, nei mokėti jį profesionaliai kontroliuoti, leisti jam išsikrauti. Deja, gyvenimas neina mūsų užprognozuota vaga, jis turi savo tikslus, dėsnius, kurie nori to ar nenori bus pasiekti. Reikia leisti jam judėti veržliau į priekį, mažiau stabdant dėl kiekvienos smulkmenos, ypač kai ji velkasi toli iš praeities.

 



You have no rights to post comments


SEO by AceSEF

likebox

Who's Online

We have 37 guests online

Message to admin