2017-02-02

8:14 - 8:56

Menas šiuolaikiniam jaunimui

Betyrinėjant „Minčių fontano“ lankomumo statistiką buvo pastebėta tarp kitų populiarių atsiradusi užklausa „Koks menas reikalingas šiuolaikiniam jaunimui?" . Matyt mokyklose buvo iškelta užduotis parašyti tokį rašinį. Na ir metėsi jaunimas į interneto platybes ieškoti atsakymo. Ar jį rado? – Nežinia. Tačiau tinklalapio kūrinys „Kas yra menas?“ visuomet sulaukia daug lankytojų, šiuo metu ypač. Tai antroji pagal populiarumą tema po vertybių.

Taigi lygiavertiškai galima būtų paklausti –„Kokios vertybės reikalingos šiuolaikiniam jaunimui?“ Arba – koks mokslas reikalingas jaunimui, koks tikėjimas? – Joks?

Taigi, kaip galima būtų padėti atsakyti tam jaunimui į rašinio temą? Gal šiuolaikinis menas galėtų tuo padėti? Abejoju. Tai labiau panašu į kakofoniją. Beje, muzika taip pat menas. O jaunimas labai mėgsta muziką. Jau dabar retokai pamatysi jaunimą, kuris nesiklauso muzikos iš mobiliojo telefono su ausinėmis. Na, nebent susiburtų jaunimo grupelė, nes pokalbis viršija muzikos teikiamą malonumą.

Štai ir atsirado vienas atsakymas. Tik va klausimas turėjo būti kitoks. Ne koks reikalingas menas, o koks mėgstamas? Taigi atsakymas – toks, kuris atitraukia nuo gyvenimo problemų, baisumų, sunkumų. Dar labai mėgstamas tas, kuris verčia juoktis. Feisbuke pilna visokių vaizdo klipukų, nuotraukų ir žinučių, kurios sukelia jaunimui juoką ir norą dalintis su kitais ir, savaime suprantama, sulaukia daugybės „laikų“ .

Rašinio tema buvo ne ką mėgsta jaunimas, o kas reikalinga. Tas žodelis reikia kvepia ne taip patraukliai, kaip malonu, patinka. O galėtų būti toks ženklas, kuriuo pažymėtume ne tai, kas patinka, o tai, kas reikalinga. Čia man iš atminties iškilo vienas ženklas, kuris buvo nupieštas ant namo sienos su ranka rodančia dvi priešingas kryptis su užrašu „Eik ten“. Tai kur iš tikrųjų eiti? Į kairę ar į dešinę? O koks menas būtų reikalingas jaunimui, jei galėtume jam nurodyti?

Pirmiausias atsakymas būtų –  toks menas, kuris gerina žmogaus kokybę. Tokių net ir su žiburiu sunkiai rasime. Ar tokį meną kas nors kuria? Prie to atsakymo tiesiog limpa kiti pastarosiomis dienomis sklandantys žodžiai – pareigos. Juk teises visi žinome ir gana gerai, o pareigas? O aš atsakyčiau – kam reikia žinoti tas pareigas? Jeigu žmogus pats be įpareigojimų darytų tai, ką reikia, pareigų nebeliktų. Būtų vienas malonumas. Tačiau ne visi taip elgiasi. Dažnas laukia, kol jam kas nors nurodys, ką jis turi daryti ir pareigos tampa nemaloniu dalyku. O juk menas galėtų pareigas paversti malonumu.

Dar vienas sklandantis eteryje virš galvų žodis yra „Laisvė“. Šis tai tikrai patinka jaunimui. Ir menas galėtų ją išgarsinti, sustiprinti, paskelbti ir leisti. Laisvė suteikia galimybę mene rodyti, skleisti ką tik nori. Štai nesenai aplankėme parodą Martyno Mažvydo Nacionalinėje bibliotekoje. Tai šalia vaizdų kakofonijos vienas didžiulis paveikslas buvo sukurtas iš nuogų moterų kūnų. Tikras laisvės įsikūnijimas. Dar galėtų moterys ir realiai ją įgyvendinti. Tik va tokia demonstracija būtų jau nebe laisvės įsikūnijimas, o administracinis pažeidimas. Galima susilaukti ir baudos. Tokią pat laisvę ne per seniausiai išreiškė vienas meno mokyklos dėstytojas pavaizduodamas paveiksle savo koleges puozojančias nuogas. Ar joms tai patiko? Abejoju. Tai kodėl vienu atveju menas lyg ir pagirtinas, o kitu atveju jau smerktinas? Matyt kažkas tame negerai.

Grįžkime prie temos. Man kaip tik dabar iškilo klausimas – ar turime omenyje meno vartojimą, ar jo kūrybą? Juk iš pavadinimo taip ir neaišku. Kurti galima labai įvairų meną. Štai viena iš prieinamiausių priemonių – fotografija. Netoli jos, taip pat lengvai pasiekiama – tapyba. Ji gali suteikti žmogui išsilaisvinimą, lavinti vaizduotę. Taip pat šis užsiėmimas prisidės prie rankų miklumo. Tačiau mene juk svarbiausia ne tai, kaip darai, o tai, ką nori parodyti, atskleisti arba, kaip šiuomet populiaru sakyti, – kokią žinutę nori ištransliuoti. Lyg mes būtume miniatiūriniai radijo ar televizijos siųstuvai.

Tai ką gi tie jauni generatoriai arba siųstuvai turėtų paskleisti į eterį? Kad jie lavėja, tinkamai adaptuojasi į šiuolaikinį besikeičiantį pasaulį? Kad jie tausoja gamtą, kaip tą darė mūsų protėviai? Kad jie rūpinasi, kaip neužteršti mūsų planetos šiukšlėmis ir nereikalingais daiktais? Kad jų atsiradimas turėtų padėti jau esamiems gyventi ir veikti kartu, o ne kliudyti?

Kaip tik čia man tas visų galimų variantų nagrinėjimas jau ganėtinai atsibodo. Norisi pabaigti tuos samprotavimus ir padėti tašką. Tašką virš visko. Bet likčiau neištransliavęs savosios žinutės. Mano atradimas, tiksliau pastebėjimas, TOKS:

Visą mus supantį pasaulį su visomis egzistencijos formomis galima būtų suvesti į tris pagrindinis dalykus. Ne žemę, orą, vandenį ir ugnį, o į materiją, informaciją ir dvasią. Taigi svarbu ne tik tai, ką tu darai, kas yra materija, ne ką sakai, skleidi, kas yra informacija, bet taip pat svarbu ir tai, ką galvoji, jauti. Tai yra dvasia. Ji gali atsiskirti nuo žmogaus ir tapti savarankiška būtybe. Ji gali susivienyti su kitomis tokiomis būtybėmis, pavirsti gana stipria ir galinga jėga, o tuomet susirasti kokią nors palankią auką ar aukas, kaip Kėdainių istorijoje – tuos du tėvus, kurie nelabai verti žmogaus vardo, ir įsikūnyti į juos valdant jų emocijas, žodžius ir galiausiai – valdant rankas. Tų veiksmų rezultatas ir tapo žaizda Lietuvoje. Dvasios ignoravimas visuose mumyse ir sukuria tokias jėgas, kurios gali bet kada ir bet  kur sukelti didžiules problemas. Nuo jų niekaip neapsisaugosi, jei netobulinsi žmogaus asmenybės, neauginsi jo dvasios, nedarysi jos atsparesne blogiems dalykams.

Štai kokio meno trūksta jaunimui ir visiems kitiems žmonėms. Bet iki to dar labai toli.