Rasos Sagės įspūdžiai perskaičius knygą

„Bilietas į Kitokį Pasaulį“

Daugiau Rasos kūrybos rasite jos

tiklalapyje www.apiesantykius.lt

arba 

Perskaičiau šią knygą sąžiningai, iki galo. Nors daugelis, įtariu, ją būtų numetęs net neįpusėję. Ar daug kas skaitytų knygą, kurioje nieko nesupranta? Nesupranta ne žodžių, bet minčių. Pasakyta daug, bet kas? Žodžius supranti, bet tarsi koks rūkas, migla ant jų užsitraukęs – ant sakinių, minties, pastraipos. Karts nuo karto iš to rūko ryškėja rašytojo pažadas pakeisti tavo gyvenimą, jei tik perskaitysi jo knygą, arba atskleisti kažkokią didelę paslaptį, kokios dar niekas nebuvo atskleidęs. Bet vis bandžiau suprasti, perskaitysiu ką? Kas tais žodžiais norėta pasakyti? Ir nepajėgiau suprasti. O gal ir nieko? Gal tai tik jų kratinys, sąmonės srautas?

Suprantu, kiek daug joje sudėta. Gerbiu tai, nes tai, kas joje sudėta daro šią knygą vertingą. Joje sudėta visas žmogus. Jo patirtis, išmintis, mintys, lūkesčiai, tikėjimas, idėjos ir prognozės pasauliui. Tai sukelia pagarbą, todėl ją skaičiau iki galo. Juk iš kiekvieno žmogaus gali pasimokyti, kiekvienas turi ką pasakyti. Kiekvienas kito žmogaus sąmonės srautas sukelia nuosavų minčių. Tik ne kiekvienas ima, prisėda ir viską, kas galvoje, surašo. O dar ne šiaip surašo, bet daro tai pagautas tikro įkvėpimo, kone euforijos, nesvarbu, diena tai ar naktis. Sėda, rašo, o žodžiai ir sakiniai tarsi patys liejasi iš po jo pirštų. Ne šiaip rašo ir stena, bet rašo aplankytas tikros Mūzos. Tai kelia pagarbą ir smalsumą.

Toliau. Autorius tiki, kad tai rašo ne jis. Per jį rašo aukštesnė už jį jėga. Gal taip ir yra? Kas galėtų patvirtinti tai ar paneigti? Vien jau tai, kad spaudžiant finansiniams sunkumams jis gražiai išleidžia 400 puslapių storais viršeliais, sukelia minčių apie aukštesniąją jėgą. Gal ji ir padėjo suteikti jo mintims gyvybę. Nenušlifuotoms, natūraliai ištekėjusioms, per pirštus kompiuterio ekrane realizuotoms mintims. Ką tai reiška? Reiškia tai, kad žmogus tiki. Tiki, kad jo mintys yra pranašingos. Todėl jos privalo išvysti šviesą ir skaitytoją. O tikėjimas yra galinga jėga.

Todėl, kad šioje knygoje sudėtos užkoduotos mintys, keičiančios skaitytojo gyvenimą, ji yra apsaugota. Pirmiausia, ji skiriama tik vienam skaitytojui, vadinasi man. Niekas kitas negali jos vartyti ir skaityti. Tai sukelia malonų jausmą. Žinau, kad ji tik mano, nes perkant buvo įpakuota, kad jos nebūtų galima net atsiversti. Klausydama (šio žaidimo?) taisyklių, niekam neleidžiu prie jos prisiliesti.

Kitas knygos unikalumas – ji nėra redaguota. Tai kas surašyta viskas yra taip, kaip tekėjo, paliktos net gramatinės klaidos (kurių, turiu pripažinti, visai nedaug), kad jų taisymas neišsklaidytų mintimis tekančios energijos. O dar pastiprinimui autorius rašo kaip jaučiasi, arba kas nutiko jam rašant: " Sušalau, nusičiaudėjau, nustojo burgzti šildymo katilas, netyčia įsijungė caps lock". Tarsi persikeli į jo kambarį, kuriame nejauku ir netvarkinga, atsistoji už sulinkusios prie kompiuterio nugaros ir skaitai tai, ką spausdina jo pirštai.

Trečia, joje nerasite atsakymų, arba konkrečių patarimų. Nors knyga žada atskleisti paslaptį ir pakeisti gyvenimą, bet ji tik suka ratus, žvalgosi žemyn į skaitytoją kaip erelis iš savo aukštybių. Jos tikslas yra sukelti skaitytojui nuosavas mintis, kurios nebūtinai seka rašytojo dėstomomis. Atsakymus turi rasti kiekvienas sau. Juolab, kad autoriaus dėstomos mintys dažnai nesusijusios tarpusavyje ir visai nesusijusios su temos pavadinimu.

Kas šioje knygoje rašoma? Autorius nagrinėja įvairias gyvenimiškas temas, kurios jį domina. Dažniausiai, pradėjęs apie vieną, nukrypsta visai į šalį. Tarkime:

Tema: Gamtos naudingumas. Žolė yra žalia. Tačiau kartais ji paruduoja, kai ateina ruduo. Paskui visai išnyksta. Arba neišnyksta. Jei išnyksta, lieka tik sėklos. Kitais metais jos vėl užauga ir tampa nauja žole. Dabar panagrinėkime, kam reikalinga žolė. Ją ėda gyvuliai. Kokie? Nesvarbu kokie, patys susigalvokite. Dar, ji yra maloni pagulėti. Aišku, jei yra vasara, žiemą juk negulėsite ant žolės. Nebent esate sveikuolis. Norite, kad išaiškinčiau, kaip tapti sveikuoliu. Visi ištempė ausis. Jei klausysite manęs, tapsite. Bet apie tai vėliau. (čia mano žodžiai, tik bandantys iliustruoti šios knygos stilių:).

Ir ką? Skaičiau, skaičiau, migla apsitraukusi. Iš esmės skaičiau dar ir todėl, kad mėgstu pradėtus darbus padaryti iki galo. O kantrybės šį darbą pabaigti reikėjo daug. Susikaupimo irgi. Kai kuriomis temomis iš viso nesupratau, kas kalbama. Daugumoje temų nesupratau, kas apskritai norima pasakyti. Kur išvada, kur moralas? Istorija rodo, kad vienas žmogus, pasakęs, kad jis žino viską, dažniausiai tik slepia savo ribotumą, arba asmeninius interesus, arba didybės maniją. Tai erzino. Skaitydama jaučiau tą nemalonų kartų prieskonį: jausmą, kad mane stumdo. Bando nukreipti, gąsdinti, loja. Skaitydama net pagalvodavau: kvepia komunizmu. Tai buvo nemaloni mintis.

Jau pradėjus skaityti kilo nuosavų minčių, bet jas nurašiau tam, kad neseku dėstoma mintimi (nes ja neįmanoma sekti) ir galvoju, kad šauna į galvą. Juk kiekvienas mūsų visomis nagrinėjamomis temomis galėtų ką nors pasakyti.

Tačiau, maždaug nuo pusės knygos staiga viskas ėmė keistis.

Tai, ką skaičiau iššaukė mintis. Mintis, kurios... kaip čia paprastai pasakyti... asmeniškai stulbinančios. Maždaug nuo pusės knygos pradėjau jas užsirašinėti. Užsirašiau šešiolika punktų, kurie kaip žaibas nutvieskė mano galvą. Tarsi šviesa, pagaliau apšvietusi protą. Visų čia neminėsiu, nes kai kurie yra labai asmeniški, bet tarkim:

Leisti vaiką į darželį tik nuo dviejų metų (planavau nuo pusantrų ar net anksčiau).

Mano ir dukros santykiuose formuojasi ta pati įtampa, kuri lydi mamos-dukros santykius jau keletą kartų (nors jai tik treji).

Mama yra brangiausias žmogus gyvenime.

Kiek daug turiu, nenoriu to palikti dėl butaforinės savo asmeninės svajonės.

Gimė straipsnis apie empatiją ir buvo publikuotas lrytas.lt gyvenimo būde.

Suvokiau tėvų meilę man.

Pati renkuosi kur esu – rojuje ar pragare.

Be atsako mylėti vyrai gavo ir juto mano meilę, nors ir nežinojo.

Kaip jausčiausi, jei numirčiau dabar, kai tiek daug turiu ir nieko dar neužbaigiau. Negaliu mirti!

Man reikia dviejų gyvenimų, mažiausiai, kad padaryčiau tai, ką noriu padaryti.

Ar ši knyga veikia? Stebuklinga, nes beveik nieko nesupranti, bet taip. Mane – taip. Tikėjimas yra galinga jėga. Tai, kad rašytojas ja tiki ir tai, kad aš skaičiau atvira širdimi, sukūrė sąveiką. Kiek ta sąveika veiks? Tol, kol perskaitysiu ką nors kitą ir ją pamiršiu. Nebent skaityčiau tik šią knygą vis iš naujo ir iš naujo. Nors ją reikėtų perskaityti bent jau du kartus. Kažkada vadovavausi taisykle – gerus dalykus daryti bent jau po du kartus. Tačiau, kai ji skaitėsi taip sunkiai, o lentynoje laukia dar kelios masinančios knygos...to greičiausiai nebus. Galbūt po kelerių metų.

Šios knygos skaitymą būtų galima sulyginti su maistu: ar rinkčiausi pusę dienos gaminti sveiką, natūralų, bet neskanų maistą ir valgyti jį viena, ar nueiti į savo mėgstamą blyninę ir smagiai papietauti su draugu? Turbūt aišku, ką daugelis pasirinktų.

Tačiau, dar liko nepasakyta svarbiausia. Išduosiu paslaptį. Šioje knygoje yra labai gerai paslėpta, storai moliu aplipdyta, eglišakiais apdėta ir dar automobilio padanga prispausta aukso gysla. Ne kiekvienas ją ras. Ne kiekvienas ir ryšis krapštyti sudžiūvusį molį, gal net iki kraujo, kol iki jos atsikas. Tačiau ji ten yra. Labai gerai paslėpta.

Todėl man kyla mintys: kam ją slėpti? Juk kiekvienas nori gauti nušlifuotą deimantą, nes galbūt neturi nei įrankių nei galimybių jį nusišlifuoti pats. Kodėl nenuėmus viso to purvo, molio ir padangų, ir neišaudus iš tos aukso gyslos gražaus ornamento? Literatūriškai pagauliu tekstu? Juk ir Silva Rerum yra tiesiog Lietuvos istorija, apipinta žodžių ornamentais ir meilės istorijomis. Tuomet ji taptų liekna ir grakšti, spindinti auksu ir visų geidžiama. Čia pamąstymui, autoriui.

Taigi, pabaigai užtikrinu: ši knyga sukelia mintis, kurios ateina iš pačios gilumos. Tačiau, kad taip įvyktų reikia daug daug dAUG KANTRYBĖS. Tai nėra Biblija. Ir tikRAI NEGALI JA TAPTI (na va, netyčia įsijungė caps lock.). O aš savo ruožtu džiaugiuosi, kad va tokį, užkoduotą ir originalų kūrinį perskaičiau. Ačiū.