| Индекс материала |
|---|
| Kam žmogui reikalingi šunys? |
| Страница 2 |
| Все страницы |
Страница 1 из 2
Нет перевода
| Jau laikas į darbą, o aš pradėjau rašyti apie šunis. Kažkaip nesiderina šie dalykai. Netrukus turėsiu išeiti, o jie dar nešerti. Kiekvienam iškils klausimas, kodėl aš turiu tuos šunis, iš kur jie pas mane atsirado? Juk aš neprijaukinau jų iš vilkų. Mano šunų istorija yra gana trumpa. Viskas prasidėjo nuo gailestingumo jausmo. Vienam žmogui pagailo vieno išmetamo arba kitame mieste paliekamo šuns. Tai dar nereiškia, kad jį pasiėmėme iš ten, kur jis buvo paliktas. Jis pats parbėgo, atseit, namo. Kaip rado kelią – kitas klausimas. ….Taip pas mus atsirado šuo. Vieną neaiškią dieną kitas žmogus, neminėsiu kuris, prie kalės prileido kaimynų šunį. Taip atsirado šuniukas. Šuniukas suteikė vilčių. Dar kitais metais, prasidėjus rujai, kažkas neišsaugojo kalės nuo neaiškios traukos ir ji dabar turi dar vieną šuniuką. Ar viso to man reikia? Klausimas. Tai kam pagaliau reikalingi šunys? Saugoti namus nuo priešų? Kur jie? Vieną kartą beje buvo, tačiau ne šuo apsaugojo turtą nuo vagių, o pats turtas apsisaugojo. Gal šunys reikalingi bendravimui? Kaip tik jo mums ir trūksta, … patylėjau. Gal mums trūksta rūpesčių, vargo, priežiūros? Neturime vaikų, kitokių užsiėmimų? O gal mes per gerai gyvename ir mums atlieka daug maisto ir dėl to mes laikome šunis? Kai kas - gal būt, aš – tikrai ne. Gal aš išvedinėju kitokias šunų veisles? Gali būti, nes vienas šuniukas tikrai įdomesnės veislės. Ne tai yra šunų laikymo priežastis. Visa tai, kaip ir daug kitų dalykų darau iš gailestingumo. Išeitų, kad neturiu kur dėti laiko, neturiu ką veikti ir man tiesiog yra būtini šunys. Viskas yra atvirkščiai. Jie man beprotiškai trukdo. Jie tiesiog mane siutina. Ir visa tai vyksta ne todėl, kad aš blogas, o kad negaliu laiko, dėmesio skirti svarbesniems, svarbiausiems dalykams. Negalėdamas pasirūpinti savo artimu (šunimi), tuo labiau negalėsi pasirūpinti kitais. Tačiau ne visų rūpestis yra vienodas. Vienam pakanka pakalbėti, o kitas išradinėja sudėtingiausias teorijas. Ar jos reikalingos šunims? Vaikams? Žmonėms ar technikai? Tai kam pagaliau reikalingi šunys? Na štai, pavėlavau į autobusą. Ir viskas per tuos šunis. Juk jiems dar nenuneštas maistas. O kodėl, leiskite paklausti, aš turiu rūpintis jų maistu? Juk mano maisto gavimu niekas kitas nesirūpina. Ir po manęs neišvalo. Kodėl aš kitiems turiu daryti tai, ko man niekas nepadaro? Tuomet reiktų paleisti šunis ir tegul jie patys susiranda maisto. Taip iškils kita problema. Šunys juk ne žmonės, o žvėrys (kartais kanda). Daugelis pasakytų gyvuliai, ir jie būtų iš dalies teisūs. Teisingiausiai būtų šunis pavadinti naminiais gyvūnais. Na, kaip voras, musė, balandis, višta, arklys. Neteisingai išvardinau? Juk vorai, neišeidami iš namų, gyvena juose metais ar dešimtmečiais, o gal šimtmečiais. Tačiau jie neprašo daryti valgyti. Patys netrukdomi susigaudo kitų naminių gyvūnų maistui. Šiuo atveju - musių. Balandžiai man į naminius gyvūnus netinka, nors po langais jie ištisai suka ratus arba ant mano namo stogo burkuoja savo melodiją. Na, kartais jie nuleidžia savo „produktus“ ant kieme stovinčios mašinos. Ir sugebėk iš paukščio skrydžio pataikyti tiesiai ant durelių stiklo. Tačiau atidėkime paukščiasvaidžio tikslumo problemas į šalį. Arklio namie tikrai neturiu, nors pats kartais galėčiau jį atstoti. Ir pavardė netoli iki to. Kažkaip laisvai besibastančių arklių gatvėse nemačiau. Arba jų yra labai mažai, arba jie yra gerai laikomi. Ne taip, kaip šunys. |