Gerb. Profesoriau,

Mokslų sąraše yra daug įvairių istorijos rūšių. Yra visų laikmečių, daugelio mokslų, visų valstybių, religijų ir kitokios istorijos. Manau, kad istorija – tai apibendrinimas to, kas vyko tam tikru laikotarpiu, tam tikroje vietoje ar tam tikroje srityje. Šiuolaikinė istorija yra žymiai sudėtingesnė dėl to, kad joje gausu įvairių įvykių ir visus juos būtų sunku apibendrinti. Šiuo laikmečiu dar neaišku kas ir kam priklauso. Konstatuoti faktus gali daug kas, tačiau juos įvertina ir priežastis randa skirtingai. Nemanau, kad anais laikais buvo labai daug skirtingų nuomonių apie vieną ar kitą reiškinį. Tuo tarpu dabar žmogaus bendravimas ir noras išsakyti būtent savo nuomonę, sukuria, sakyčiau, begales istorijų. Todėl, matyt, reikia laukti tam tikrą laiką, kad kai kurios nuomonės įsitvirtintų gyvenime, o kai kurios atkristų kaip neteisingos. Todėl terminas “šių dienų istorija” - būtų ne visai logiškas išsireiškimas. O ką jau bekalbėti apie būsimų dienų istorijas? Čia tiktų palyginimas su klaida. Nesuvokę padarytos klaidos priežasčių, būsim pasmerkti jas daryti ir ateityje, gal tik kitokia forma. Apie klaidą galima kalbėti tik praeities aspektu, nors žmogui duota pajausti klaidos pojūtį net ir tuo pačiu momentu kai ji padaroma. Kai kurios klaidos išaiškėja tik po tam tikro laiko, o kartais ir niekada. Panašiai yra ir su istorija.

Bet juk yra žmonių, kurie nedaro klaidų arba bent sumažina jų skaičių iki minimumo. “Kas nieko nedaro – tas neklysta”, - nors aš tuo suabejočiau. Ir nieko nedarymas yra didžiulė klaida - kai galėjai padaryti daug ir nepadarei nieko, bijodamas suklysti ar likti nesuprastas.

Taigi, kas daro daug arba visai naujų veiklų galėtų spėti apie artėjančią ateitį. Tai gana atsargiai bando daryti visų sričių specialistai. Tačiau tokio mokslo ir metodikos, kuri kiek galima tiksliau numatytų ateitį, nėra, kitaip ji būtų dėstoma mokyklose ar universitetuose. Gal tik aiškiaregiai ir fantastai vadina save ateities konstruktoriais ar bent pranešėjais.

Ar galima tikėtis Jūsų dėmesio būtent Lietuvos ir pasaulio ateities klausimais?

Aš negaliu savęs vadinti nei pranašu, nei aiškiaregiu, nei fantastu. Esu daugiau fizikas, filosofas, elektronikas, kompiuterių specialistas, tačiau manau, kad iš šių sričių geriausiai galima rekonstruoti praeitį labai toli atgal, o tuo pačiu ir į priekį. Tų metodikų taikymas nėra skelbtas nei spaudoje nei kitur, kitaip jis būtų visiems prieinamas ir žinomas. Pagrindinė savybė nustatant ateitį – tai požiūrio globališkumas. Tas žmogus, kuris tai daro remdamasis moksliniais pagrindais, turi gan gerai ar net puikiai išmanyti labai daug sričių. Tokie specialistai pas mus neruošiami. Gal jie neruošiami net ir visame pasaulyje arba tai daroma gana asmeniškai ir slaptai. Taigi, gerai suvokti viso pasaulio esmę bei dėsningumus kiekvienam neduota. Bet daugelis išmintingųjų protų tų savybių savyje turi.

Mano tikslas, einant visiems įprastu keliu, būtų visiškai neįgyvendinamas. Nuspėti, o dar labiau, žinoti ateitį ir žmonijos vystymosi kelią, būtų labai pravartu tokiai valstybei kaip mūsų. Kai kurios šalys bando tai daryti, bet šis procesas yra dar visiškai nearta dirva. Akivaizdu, kad, atėjęs kur nors į valstybinę įstaigą, aš negalėčiau pasakyti, kad žinau ateitį, todėl mane išklausykite ir sukurkite tam tikrą nišą mokslų tarpe tai sričiai vystyti. Visa tai išdirbti iki pateikimo knygoje reikia tam tikro finansavimo bei pagalbinių mokslo sričių specialistų. O kad tai būtų atlikta su mažiausiu klaidų kiekiu, specialistų reikia iš daugelio sričių.

Aš kreipiuosi į Jus būtent todėl, kad žmogus, gerai matantis nueitą kelią, gali suvokti kelio sudėtingumą į priekį. Tai yra visuomenės, žmogaus, technikos, proto ir dvasios raida į tolimesnę ateitį.

Tam, kad galėčiau save išlaikyti, turiu, žinoma, dirbti išlaikymą duodantį darbą. Tokiomis sąlygomis pasiekti didelio produktyvumo mažai kas galėtų, nebent darbas būtų visiškai neapkraunantis galvos ir neatimantis didesnės dalies dėmesio. Pasiekti tai, kad ir asmeninis išlikimas ir valstybiniai reikalai stovėtų ant tos pačios svarstyklių lėkštelės ir ji būtų bent pusiausvyra, galima tik tada, kai į tokį mokslą būtų pažiūrėta su atitinkamu svarbumu.

Tikiuosi pakankamai aiškiai išdėsčiau situaciją. Pradžiai, manau, pakaktų ir pokalbio. Jeigu mano idėjos būtų vertingos, būtų prasmė su jomis supažindinti asmenis, nuo kurių priklauso ateities įgyvendinimas - gal tai yra mokslo sritis, gal tarpininkavimai valdžios žmonių tarpe, kuriems rūpėtų Lietuvos ir, savaime suprantama, visos žmonijos ateitis. Gali būti taip, kad Lietuvos padėtis pasaulio kontekste gali ryškiai pasikeisti.