Tuomet kaip šiame junginyje dalyvauja tikėjimas? Negalima pasakyti, kad tikėjimas yra mokslas, nes jame nėra tikslių ribų, rėmų, kontūrų. Jame viskas yra subtilu, aptaku, reliatyvu. Tikėjimui labiausiai tiktų apibūdinimas - būsena. Mokslo žinios kartais gali peraugti į tikėjimą, bet taip atsitinka ne visiems. Reikia ypatingo žinių, informacijos poveikio, kad iš jų išaugtų tikėjimas. Gal būt, tikėjimas yra mokslo priešingybė, nes tikėjimui atsirasti padeda žinių trūkumas. Tikėjimas dažnai gali būti apgaulingas. Jį galima būtų prilyginti ėjimui per gyvenimą šiek tiek užrištomis akimis. Negali įrodyti, kad tuo, ką tiki yra iš tikrųjų. Įrodymai tai yra mokslo sritis. Iš čia tampa aišku, kad tikėjimas yra trūkstamų dalykų užpildymas tam tikru turiniu.

Tikėjimas gali turėti begales formų. Jis gali būti pritaikomas visose gyvenimo  srityse. Netgi atvirkščiai - netikint gali atsirasti labai daug problemų. Tikėjimas yra grynai asmeninis žmogaus santykis su aplinka, žiniomis, informacija. Tikėjimas yra būtinas, kai apie sritį beveik nieko neišmanai. Savęs suvokimas esant silpnu, bejėgiu, neužtikrinta  ateitimi tiesiog augina tikėjimą. Žmogus negali išbūti nežinioje, ypač jei didžiulė pasaulio dalis jam yra užverta. Jo tikėjimas tuomet užpildo turiniu tas spragas - jis pasidaro ramus, garantuotas.

Tikėjimas - tai aukščiausio lygio tikimybių mokslas. Jis dirba būtent su tokiomis tikimybėmis, kurioms įvykti yra be galo mažai šansų. Nežiūrint į tai, tikėjimas gali daryti stebuklus. Yra begalė įvykių, kurie, pagal visus žinomus gamtos dėsnius, niekaip negalėtų įvykti. Tuomet, tikėjimas sukuria milžinišką tų įvykių tikimybę. Didžiulis tikėjimas gali kurti iš nieko viską. Jis iš tikrųjų daro įvykius, daiktus, kuria jėgas, keičia dėsnius ir daug kitų dalykų. Daug kas net neįsivaizduoja kokias galias turi tikėjimas. Jos visiškai nepasiekiamos jokiems mokslams, menams kartu paėmus. Tikėjimas daro tai, kas prieštarauja visiems žinomiems dėsniams. Tuo ir yra ypatingas tikėjimas, kad jo pagalba žmogus galėtų pasiekti milžiniškų rezultatų per trumpiausią laiką. Kartais tikėjimui pakanka kelių akimirkų, kad jis pakeistų viską. Kartais prireikia kelių valandų arba dienų. Būna, kad tikėjimas kuria ištisus mėnesius. To proceso niekada nepamatysi, bet, kai jis įvyks, būsi nustebęs, apstulbęs, pritrenktas. Tuomet iš tikrųjų suprasi kas yra tikėjimas. Tai ne koks tai įsitikinimas ar saviapgaulė. Tuomet gali pamatyti, pajausti, patirti tokių dalykų, kurie net nesisapnavo. Ir tai vyks  ne tik tau, bet ir kitiems žmonėms. Žinoma tik tiems, kurie yra  to verti, kiti tuo metu nesuprantamai nusisuks į šalį. Stebuklas yra aukščiausias tikėjimo įrodymas. Tai tikrai yra retas reiškinys, bet jo egzistavimą yra patyręs ne vienas žmogus. Yra mažų stebuklų, bet yra ir didelių. Apie tai kur nors kitur.

Nereikia manyti, kad tikėjimas yra tik teigiamas dalykas. Ne be reikalo yra skeptiškai nusistačiusių žmonių. Jeigu tikėjimo galios negalėtų būti naudojamos blogam, tai skeptikų būtų žymiai mažiau. Kadangi tikėjimo įrodymai labai reti, atsiranda žmonių, kurie naudojasi tuo, kad pakreiptų žmonių tikėjimą į save. Lygiai taip, kaip gali tikėti savimi, gali pasiekti, kad kiti tikėtų tavimi. Tuomet tu tampi autoritetas, mokytojas, lyderis. To norėtų nemažai žmonių, todėl siekti tikėjimo savimi yra dažnas žmogaus išsikėlimo atvejis. Neminėsim čia blogiausių tikėjimo nukreipimo į save atvejų. Istorijoje jie labai ryškiai nušviesti. Iškreiptas tikėjimas  gali sukelti blogesnių pasekmių nei netikėjimas.

Galima sakyti, kad tikėjimas gali būti ir kuriančioji jėga, ir ginklas. Kaip jis bus panaudotas, priklauso nuo žmogaus moralės, sąžinės. Todėl tikėjimas negali būti atskirtas nuo dvasinio tobulėjimo. Visose religijose šalia tikėjimo yra būtinas dvasinis ugdymas. Kadangi dvasia yra sunkiausiai apčiuopiama žmogaus dalis, tai jos tobulinimas yra labai sudėtingas procesas. Kiekvienas žmogus, kiekviena asmenybė yra atribota nuo kitų žmonių nežinojimo barjeru. Tai sudaro sąlygas bet kuriam žmogui vystytis tik tam žmogui būdingu keliu. Nors dvasioje vykstantys procesai prasiveržia tam tikrais būdais į išorę, tiksliai nuspręsti, kas vyksta žmogaus viduje negali niekas. Tam, kad žmogus neneštų nepakeliamos atsakomybės už save, o tuo labiau už kitą, yra duota minčių laisvė. Minties laivė yra būtina tikėjimo sudedamoji dalis. Žmonės yra labai skirtingi (ir išore ir vidumi), tad ir keliai pasiekti tobulybei yra labai skirtingi. Vieno kelias gali visiškai netikti kitam, todėl minčių laisvė leidžia pasirinkti būtent tau tinkamą kelią. Pats žmogus nusprendžia kas, kokią įtaką gali jam padaryti. Prievarta nurodyti žmogui tobulėjimo kelio negali niekas. Tai turi būti kiekvieno laisvas pasirinkimas.