Ar tikėjimas visada veikia? Greičiau yra atvirkščiai. Jis veikia labai retai, bet tam yra savos priežastys. Jos yra minčių mokslo tyrinėjimo objektas, kaip ir daug kitų su tikėjimu ir mintimis susijusių dalykų. Kartais geriau, kai tikėjimas neveikia, nes kiekvienas galėtų kaip tik nori įtakoti savo ir kitų gyvenimus. Nesant saugumo, nežinant minčių dėsnių, tikėjimas gali nuvesti žmogų, žmones ar net ištisas tautas, valstybes link neaiškios ribos.

Netikėjimas taip pat nėra „nekaltas avinėlis“. Netikėjimu galima save taip užliūliuoti, kad, pasikeitus realiai situacijai, įsivaizduosi, kad viskas vyksta po senovei. Iš tikrųjų gali būti taip, kad gyvenime reikia daryti kardinalius pokyčius, o netikėjimas gali nutrinti, iškreipti realaus pasaulio suvokimą. Panašiai žmogus gali įtakoti daug reiškinių vien netikėjimu, tik ar tai į naudą?

Mokslas,  palyginus su tikėjimu, yra gana brangus ir sudėtingas dvasinio tobulėjimo būdas. Tuo tarpu tikėjimas yra sunkiai pasiekiamas, nes ištobulinti dvasią žmogui daug sunkiau nei kūną ar techniką. Chaotiškumas tikėjimo srityje turi savo neigiamas pasekmes, kaip ir mokslo ribotumas. Mokslui einant įprastu, iki tol žinomu įrodymų keliu kai kurie dalykai gali būti neįrodyti dar ilgą laiką. Tuo tarpu reiškiniai, įrodantys mokslo bejėgiškumą pastoviai šmiruoja mūsų akyse. Su žmogaus intelekto kilimu tie reiškiniai darysis vis mažiau prognozuojami, su tragiškesnėmis pasekmėmis. Net ir nesidomint žmogaus minties, pažinimo ir tikėjimo galiomis, vis tiek tie procesai nenumaldomai stiprės. Kuo ilgiau bus užtęstas žmogaus dvasios tobulėjimas, tuo blogesnės bus to pasekmės.

Visa tai ir atsispindi šių milžiniškų gyvenimo sričių junginyje. Mokslo, meno, tikėjimo ir minčių pasireiškimo sąjungoje. Suvienijus tas sritis mokslo pagrindais galima pasiekti stulbinančių rezultatų. Bet mes negalime užbėgti visam procesui už akių. Žmonija turi savo vystymosi kelią ir ji negali imti ir be jokių pasekmių peršokti kelis laiptelius aukštyn. Tai neįmanoma be vertybių peržiūrėjimo, pervertinimo, pasitikrinimo šiame istoriniame etape. Laikantis tų pačių vertybių tokiu būdu, kaip dabar, žmonija didėjančiu greičiu juda link nežinomybės. Tiksliau tos būsenos nederėtų apibūdinti, nes tikėjimas tuo, kas gali įvykti, gali priartinti įvykius. Netikėjimas taip pat priartins, tik įvykiai bus kitokio pobūdžio.

Belieka apsispręsti ar suvienyti mokslą, meną, tikėjimą ir naujai gimstančią sritį – Mintis? Tai turėtų būti daroma ne vieno, kito žmogaus rėmuose, o žymiai platesniuose realaus gyvenimo rėmuose. Kaip tai turėtų būti – kitų dokumentų paskirtis.

2006-02-10
19:07 - 20:36