TRYS MERGAITĖS

2004-12-24

Sėdi tos mergaitės ir besišnekučiuodamos traukia dūmą. Ir niekam neatrodo, kad čia kas nors blogo. Na gal kas šiek tiek suabejos ir viskas. Niekas nuo to nepasikeis. O gal pasikeis? Aš tai paklausiau: “Ar rūkote?”. O jūs, vargu, ar paklausėte kam toms mergaitėms cigaretės. Taip, atsakymų jos turės pakankamai ir daugeliui atvejų. Bet tik tam, kad nereiktų daryti pasirinkimo. O sako, kad jos pačios pasirinko. Paprasčiausiai nežino ką daro. O gal žino? Gal mes be reikalo tik keliame paniką? Nueis jos šalin ir pagalvos: “Fui, koks bjaurus tas rūkymas”. Bet kaip atrodytų kitų akyse, jei tai ištartum garsiai? Jei visi imtų atvirai reikšti nepasitenkinimą rūkymu, ar pagerėtų? Labai abejoju. Iššauktum tik didesnį pasipriešinimą ir tiek. Tada pradėtų atsisluoksniuoti dvi stovyklos – rūkančių ir ne. Kai kurie pereitų iš vienos į kitą, kaip kai kurie seimūnai, pamatę, kas tose stovyklose darosi.

Juk tai pasiruošimo karui būsena. Ar mes to norime? Kare, kaip žinia, ir aukų būna. Dažniausiai nukenčia tie, kurie stovi mūšio linijoje. O užkietėję šalininkai bus giliai užnugaryje. Jie net visai nedalyvaus tame kare. Kovos tik tie, kurie norės pertikinti kitos stovyklos atstovus. Ir daug kam tai pavyks. Bet ar toks mūsų tikslas? Mes juk ne karui ruošiamės. Kai nenori žinoti, ką mano tavo priešininkas, mažai teišeis kalbos. O jei pradėtum gražiai kalbėtis? Ir ne apie tai, kas rūpi tik tau asmeniškai, bet ir tuo, kas rūpi priešininkui. Ir nesistengtum jėga pervilioti jo į kitą pusę. Paprasčiausiai išgirstum jo nuomonę. Štai ir perėjome nuo karo prie diskusijos. Tik tada, kai išklausysime priešininko nuomonę, atsiras dialogas. Abi pusės turės tai daryti, nes nenoras kito girdėti trauks į karo būseną. Bet nuo tikslo nuklydome prie strategijos.

Tai kaip su tomis mergaitėmis? Ką jos mano apie savo rūkymą? Gal galvoja, kad pažaidžia ir tiek? Daug kam tikrai tai bus žaidimas. Bet kai kas nejučia pradės ten gyventi. Gyvenimas iki tol ir po to pradės stipriai skirtis. Jei tik susižavėsi tais patyrimais - norėsis daugiau. O daugiau yra jau visai kita. Neminėsiu, kas tai per daiktas. Bet kuo toliau bris į mišką, tuo blogiau matysis kelias atgal. O kelias pirmyn savo trauka darysis labai stiprus. Bandyti suktis į priešingą pusę – tai tas pats, kaip netekus jėgų kabintis už medžių kamienų, bandant šiek tiek pasipriešinti tai traukai. Daug kas numos ranka į mano pasakojimą. Juk jie saugiai vaikšto tuo mišku, žino visus takelius ir nieko ten pavojingo nėra. Gal tai tik todėl, kad jie turi įgimtą apsaugą nerasti tų pavojingų vietų? Bet ar visi tokie “tobuli”? O yra tokių nepatyrusių, kuriems viskas labai įdomu. Jie net mintyse ieškos ko nors, kas juos sužavėtų. Juk tokia turi būti jaunystė! O jeigu tai ras būtent tame miške? Tada ištrūkti iš jo bus žymiai sudėtingiau. Kai kam bus net neįmanoma. Tas įklimpimas yra toks pavojingas, kad iš ten ištraukti negali net pro šalį einantys žmonės. Kad ir kaip kviestumeisi pagalbos – vargu, ar kas galės padėti. Mestels frazę: “Nereikėjo čia pakliūti”. Yra žmonių, kurie nepalieka įklimpusio, nes gyvena čia pat šalia jų, tačiau padėti vis tiek niekuo negali. Apsauga turėjo būti tada, kai įėjai į šitą mišką. Arba išvis geriausia į jį nepakliūti, kai nežinai ar turėsi jėgų iš ten ištrūkti. Bet ar pats žmogus yra toks visažinis ir visagalis, kad viską žinotų? Nekalbėsiu dabar apie visą gyvenimą, tik apie tą mišką. Juk galima buvo paklausti: “Ar jautiesi stiprus, ar sugebėsi rasti kelią atgal, kai panorėsi? Ar žinai, kad kai kurie irgi manė esą stiprūs, bet jų jau nėra ant šios žemės?“. Tai mano klausimas: “Ar turite nuodų?” yra kaip tik vietoje. Juk kai duodi cigaretę, kai kam ji bus tolygi nuodams. Vieni tik stipriai apsinuodys, o kai kam jie bus mirtini. Ir tada nesakyk, kad aš tavęs neįspėjau. Kai tik tai sužinojai, jau neši atsakomybę už to žmogaus ateitį. Bus tokių, kurie sakys, kad tai jų asmeninis reikalas. Tada jie patys bus atsakingi už savo gyvenimą.Bet dažnai būna, kad žmonės pervertina savo jėgas. Mes negalime prisiimti atsakomybės už tuos, kurie neklauso mūsų ar mums priešinasi. Bet, jeigu jie mus girdi, tada pilnai galime dalyvauti jų gyvenime ir net išgelbėti juos nuo artėjančios bėdos. Tereikia tik kalbėti. To, ko nelinki sau - nesiūlyk ir kitiems.

05:45 - 07:42