|
Dabar turėsime pereiti prie gautų rezultatų apdorojimo. Akivaizdu, kad aiškinantis viską kiekvieno įvykio, reiškinio aprašyme nebus absoliučiai visos reikalingos informacijos, visų detalių. Daugelio faktorių truks. Pakartoti reiškinį bus beveik neįmanoma. Kad susikurti pilną, teisingą vaizdą, reiks mokėti apjungti įvairius reiškinius. Tai atliekantis žmogus turi turėti labai gerą, analitinį protą, didelį pastabumą, gerai suvokti ryšius, panašumus. Per aukšti reikalavimai informacijai taip pat gali sutrukdyti priartėti prie tiesos. Kaip atrinkti tą optimalų kelią, kuriame antgamtiniai reiškiniai atsikleis visame gražume? Tai išradingumo klausimas. Sugebėti suderinti turimus faktus su žinomais gamtos dėsniais, o šiuos, nujaučiant neteisingais, patikslinti - tikrai reikia išradingumo (nusičiaudėjau). Visa tai reikalinga ne tam, kad keisti žinomą mokslą pagal gautus faktus. Kai kurie dalykai gali būti klaidingi arba veikti tik tam tikromis sąlygomis, kaip, pavyzdžiui, reliatyvumo teorija. Ji pradeda reikštis tik greičiams artėjant prie šviesos greičio. Lygiai taip pat gali būti tam tikri dėsniai, kurie reiškiasi tik tam tikromis sąlygomis. Jeigu tokią galimybę atmesi, tai prisikasti iki antgamtinių reiškinių nepavyks.
Visos teorijos ir dėsniai turi būti gana lankstūs, kad nedideliais jų pokyčiais galima būtų nesudėtingai paaiškinti antgamtinius reiškinius. Tas lankstumas nereiškia, kad juos galima keisti, kraipyti kiek tik nori. Kartais pakanka tik įvesti tam tikras suvokimo korektūras ir dėsnis pradeda veikti visiškai kitaip. Pavyzdžiui, reliatyvumo teorijoje niekas realiai nenustatė, kaip būtent deformuojasi kūnas jo greičiui artėjant prie šviesos. Ar tai linijinė deformacija ar kitokia. O vadovėliuose, literatūroje drąsiai skelbiama, kad yra būtent taip. Tokiose vietose ir gali būti klaidos. Spėjimas, kad yra taip, o ne kitaip nėra faktas ar įrodymas. Ir matematinis modelis nėra realybės dievas. Taip buvo manoma ir iki reliatyvumo teorijos atradimo. Buvo manoma, kad kūnų judėjimą galima aprašyti paprasčiausiomis formulėmis. Dabar žinome, kad to neužtenka. Panašių papildomų koeficientų gali prireikti žinomuose dėsniuose, kad atskleisti antgamtinius reiškinius. Užsispirti ir nieko neperžiūrėti būtų gana naivu ir neatsakinga. Buvusias žinias laikyti absoliučiai teisingomis galima tik tuomet, kai jos aprašo, paaiškina visus gyvenime vykstančius reiškinius. Esant „juodųjų skylių“ pažinime į dėsnių, teorijų teisingumą reikia žiūrėti atsargiai.
Kokiu būdu reikia eiti, kad labiausiai priartėti prie antgamtinių reiškinių atskleidimo? Svarbiausia išsirinkti tuos įvykius, faktus, kurie arčiausiai priartėja prie mokslinio paaiškinimo. Vieni faktai yra labai toli mokslinės realybės, kiti gali būti labai arti. <...>
2006-09-05
|
|