Žmogus gali įsivaizduoti, kad teisingumas jam nėra būtina vertybė. Juk jo galimybės leidžia jam stipriai peržengti normalumo ribas. Jis pats gali ryškiai įtakoti kai kurių gyvūnų populiaciją. Taip pat jis gali įtakoti augalijos populiacijas. Vienas apmažindamas, kitas – dirbtinai didindamas. Ar tokia „teisybė“ gali likti be pasekmių? Gerai, kai tos įtakojamos gyvybės ir negyvybės rūšys išlaiko savo prigimtinį egzistavimą. Tačiau žmogui to nepakanka. Jis nori vis daugiau ir daugiau įtakos, tuo sukurdamas didelį gamtos disbalansą. Ar gali žmogus, gyvūnai ir augalai gerai adaptuotis prie pastoviai neprognozuojamai kintančių sąlygų? Juk vidiniai atsparumo svertai išsidirba tik per ilgesnį laiką. O tokios “gyvenimo įspraudimo į kampą” pasekmės gali būti sunkiai prognozuojamas. Taip atsiranda medicinos, genetikos, visokių kitokių metodikų, kaip pagerinti žemėje egzistuojančių populiacijų tankį, dydį, atsparumą ligoms ar dar kokias nors savybes. Tai nebūtų blogis, jeigu nuo to nenukentėtų ilgamečiai žemės gyventojai – augalai ir gyvūnai. Atsiradus naujajam šeimininkui, žemėje pasidarė ir ankšta, ir karšta, ir tvanku. Greitai nebus kur ir kojos pastatyti. Ar tai teisinga kitų populiacijų atžvilgiu? Pasaulyje mes esame visi labai susiję ir, nors ir nenorime to žinoti,  turime su tuo taikytis.

Teisingumas buvo, yra ir bus. Kaip jis vykdomas – kitas klausimas. Bet jis yra didžiulė, žmogaus galimybes viršijanti, jėga. Arba elgiesi teisingai kitų atžvilgiu arba ……….. teisingumas atsisuks prieš tave, žmogau. Tuomet vienintelis išsigelbėjimas bus prašymas pasigailėti. Ko reikės prašyti? Žinoma tik aukštesnės už save jėgos, nes visos žemesnės bus įvarytos į kampą. Tuomet netikėjimas į aukštesnes jėgas bus žmogaus trūkumas, nes nebus jokių įrankių atitolinti teisingumą. O štai aukštesnė jėga gali panaudoti gailestingumą ir duoti galimybę pasitaisyti. Atitaisyti padarytą skriaudą pasauliui, gamtai, gyvūnijai, augalijai,  didžiajai žmonijos daliai ir visiems kitiems, kuriems mūsų mintys, žodžiai, veiksmai ir darbai padarė skriaudos. Kas nustatys ką mes darėme blogai ir ką gerai? Mūsų pačių nuostatos mažai turės vertės, nes mes nesame objektyvūs. Mes rūpinamės tik savimi. Kas sugebės pasirūpinti visais - bus arčiausiai objektyvumo. Tai  sudarys sąlygas įgauti tų stebuklingų galių, kurios vykdo ir teisingumą, ir gailestingumą.

Aukštesnės vertybės paprastai atsiranda tuomet, kai įsitvirtina žemesnės vertybės -išlikimas, teisingumas ir gailestingumas. Po jų ateina laikas tobulėjimui, grožiui bei dvasingumui. Nors dvasingumas gali viršyti visas kitas vertybes daug kartų ir išspręsti visas su egzistencija susijusias problemas.

Dvasingumo galios yra tokios didelės, kad jos gali vienu akimirksniu nušluoti beveik visą žmoniją nuo žemės paviršiaus arba išspręsti beveik visas egzistencijos problemas visoms žemėje (ir už jos ribų) egzistuojančioms populiacijoms. Šiuo atveju tobulas dvasingumas padarytų tikrą, tobulą tvarką. Dvasingumas, paremtas ryšiu su visais, o ne atsiskyrimu.
Dvasingumas, kuris nežemina už save silpnesnių, o suteikia teises pagal įnašą visų gėriui. Dvasingumas, kuris leidžia suvokti visų egzistencijos rūšių bei formų prasmę ir reikšmę. Dvasingumas, kuris atskleidžia pasaulio esmę ir principus, bei leidžia patirti aukščiausią dvasinę būseną. Būseną, kai gali džiaugtis priklausomybe nuo kitų, o taip pat kai kiti gerąja prasme priklauso nuo tavęs. Tai ir yra aukščiausio dvasingumo išraiška. Jausti begalinį ryšį su viskuo, su visa visata.

2006-02-06
22:13 - 00:11