Kokiu būdu žmoguje atsiranda vertybės? Daugelis pasakys, kad jos yra įskiepijamos nuo mažens. Pasinagrinėjime kokiu būdu vyksta įskiepijimas. Įskiepijimui reikalinga vertingesnio medžio šakelė, kurią įskiepijus augalas pradeda vesti naujus vaisius - tobulesnius, gražesnius, skanesnius, atsparesnius.

Kad gauti donorinį skiepą, jį reikia išvesti iš įvairiausių medžių rūšių, juos kryžminant, gryninant jų savybes. Tai yra sudėtingas, kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Jam atlikti, reikia daug eksperimentų - bandymų, pastabumo, atrankos, įvertinimo, galiausiai žinių. Pasirodo, kad tai yra pažinimo kelio sudedamosios dalys. Iki žinojimo kažkas turi praeiti nežinomybės ir bandymų kelią.

Sakykime, kad vertingą skiepą turime. Jį galime vadinti pavyzdžiu. Kai kalbėdami pridedame žodelį „pavyzdžiui“, tai reiškia, kad tas atvejis – pavyzdys yra labai ryškus, būdingas, akivaizdus, aiškiai matomas. Pavyzdyje ryškiai matosi ieškoma savybė, jos atsiradimo, kristalizavimosi procesas. Iš gerų pavyzdžių galima sukurti ištisą mokslą.

Geras pavyzdys ne tik tas, kuris duoda gerus rezultatus. Vienodai geras gali būti ir blogas pavyzdys. Jis parodo mums, kaip nereikia daryti. Sugebėti mokytis iš blogų pavyzdžių - didelis menas. Reikia džiaugtis, kad yra pavyzdžių su blogais rezultatais, nes kaip tuomet sužinosi, kuris kelias blogas. Svarbu, kad iš to pavyzdžio visi pasidarytų atitinkamas išvadas ir daugiau to nekartotų. Deja, žmogus nėra toks pastabus, dėmesingas ir suvokiantis sutvėrimas. Jam reikia vis kartoti ir kartoti blogus pavyzdžius, kad pamoka būtų pagaliau išmokta.

Viena iš priežasčių, dėl kurios žmogus nepasimoko - nenoras bendrauti. Tai pasireiškia nenoru girdėti, matyti, suprasti, gilintis, aiškintis. Tokiu būdu žmogus uždaro sau kelią tobulėti. Kita priežastis, dėl kurios pavyzdžiai nepriimami vidun, yra nenoras žinoti blogų dalykų. Nebendraudamas ir nesigilindamas žmogus iš gyvenimo pasidaro blogas išvadas. Nesuprasdamas giluminių reiškinių priežasčių,

jis negali pasidaryti teisingų išvadų. Tokiu būdu įgyjamas klaidingas suvokimas. Žmogus pats savyje konstruoja supratimą, dažnai jo net netikrindamas gyvenime. Blogas supratimas neigiamai įtakoja mūsų sprendimus, veiksmus ir žodžius. Taip susikuria klaidingas, neigiamas mokymas, o iš jo ir pavyzdys.

Sugebėti iš gyvenimo pasiimti būtent tuos pavyzdžius, kurie yra labai svarbūs, reikšmingi ir stiprūs yra gana sudėtinga. Turi būti vos ne analitikas. Kadangi mes ne visi esame analitikai, tai kažkas už mus nusprendžia, kokios savybės yra vertingos, o kurios nevertingos ar netgi žalingos. Gerai, kai tuos vertingiausius „skiepus“ išrenka tikri autoritetai. Tai yra vienas iš vertybių atrankos būdų. Kitas vertybių išrinkimo būdas yra balsavimas. Grupė bendraujančių visuomenės narių susitaria iš kelių vertybių išrinkti svarbiausias. Šis būdas gali būti visiškai nesėkmingas, kai didžioji grupės dalis turės savanaudiškų, asmeninių interesų. Tokie sprendimai vienai grupės daliai padės, o kitai padarys žalos. Nesvarbu, kad nukentės mažesnioji dalis, tai vis tiek bus neteisinga. Balsavimas padeda tik tuo atveju, kai rūpinamasi visos grupės interesais. Dar vienas vertybių atrinkimo būdas – daugiau pasiekusiųjų analizavimas. Jeigu koks nors žmogus daugiau pasiekęs už kitus, tai galima numanyti, kad jo gyvenimo būdas, vertybės galėjo pasitarnauti jo iškilimui. Kai kas tokias vertybes perima be jokio tikrinimo. Einant šiuo keliu, galima patenkti į nežinią, nes daugiau pasiekę žmonės gali naudotis tokiomis vertybėmis, kurių aklas perėmimas nieko gero neduos. Jeigu kažkas pirmas sukaupė daug turtų, tai po jo kitiems jų jau nebeliks. Panašiai, kaip geram grybautojui iš paskos gali visiškai nebelikti gerų grybų. Jėgos ir valdžios būdas nustatant vertybes yra dar blogesnis, nes valdžia paprastai neapima didžiosios visuomenės dalies.

Žmogus gali įsivaizduoti, kad teisingumas jam nėra būtina vertybė. Juk jo galimybės leidžia jam stipriai peržengti normalumo ribas. Jis pats gali ryškiai įtakoti kai kurių gyvūnų populiaciją. Taip pat jis gali įtakoti augalijos populiacijas. Vienas apmažindamas, kitas – dirbtinai didindamas. Ar tokia „teisybė“ gali likti be pasekmių? Gerai, kai tos įtakojamos gyvybės ir negyvybės rūšys išlaiko savo prigimtinį egzistavimą. Tačiau žmogui to nepakanka. Jis nori vis daugiau ir daugiau įtakos, tuo sukurdamas didelį gamtos disbalansą. Ar gali žmogus, gyvūnai ir augalai gerai adaptuotis prie pastoviai neprognozuojamai kintančių sąlygų? Juk vidiniai atsparumo svertai išsidirba tik per ilgesnį laiką. O tokios “gyvenimo įspraudimo į kampą” pasekmės gali būti sunkiai prognozuojamas. Taip atsiranda medicinos, genetikos, visokių kitokių metodikų, kaip pagerinti žemėje egzistuojančių populiacijų tankį, dydį, atsparumą ligoms ar dar kokias nors savybes. Tai nebūtų blogis, jeigu nuo to nenukentėtų ilgamečiai žemės gyventojai – augalai ir gyvūnai. Atsiradus naujajam šeimininkui, žemėje pasidarė ir ankšta, ir karšta, ir tvanku. Greitai nebus kur ir kojos pastatyti. Ar tai teisinga kitų populiacijų atžvilgiu? Pasaulyje mes esame visi labai susiję ir, nors ir nenorime to žinoti,  turime su tuo taikytis.

Teisingumas buvo, yra ir bus. Kaip jis vykdomas – kitas klausimas. Bet jis yra didžiulė, žmogaus galimybes viršijanti, jėga. Arba elgiesi teisingai kitų atžvilgiu arba ……….. teisingumas atsisuks prieš tave, žmogau. Tuomet vienintelis išsigelbėjimas bus prašymas pasigailėti. Ko reikės prašyti? Žinoma tik aukštesnės už save jėgos, nes visos žemesnės bus įvarytos į kampą. Tuomet netikėjimas į aukštesnes jėgas bus žmogaus trūkumas, nes nebus jokių įrankių atitolinti teisingumą. O štai aukštesnė jėga gali panaudoti gailestingumą ir duoti galimybę pasitaisyti. Atitaisyti padarytą skriaudą pasauliui, gamtai, gyvūnijai, augalijai,  didžiajai žmonijos daliai ir visiems kitiems, kuriems mūsų mintys, žodžiai, veiksmai ir darbai padarė skriaudos. Kas nustatys ką mes darėme blogai ir ką gerai? Mūsų pačių nuostatos mažai turės vertės, nes mes nesame objektyvūs. Mes rūpinamės tik savimi. Kas sugebės pasirūpinti visais - bus arčiausiai objektyvumo. Tai  sudarys sąlygas įgauti tų stebuklingų galių, kurios vykdo ir teisingumą, ir gailestingumą.

Aukštesnės vertybės paprastai atsiranda tuomet, kai įsitvirtina žemesnės vertybės -išlikimas, teisingumas ir gailestingumas. Po jų ateina laikas tobulėjimui, grožiui bei dvasingumui. Nors dvasingumas gali viršyti visas kitas vertybes daug kartų ir išspręsti visas su egzistencija susijusias problemas.

Dvasingumo galios yra tokios didelės, kad jos gali vienu akimirksniu nušluoti beveik visą žmoniją nuo žemės paviršiaus arba išspręsti beveik visas egzistencijos problemas visoms žemėje (ir už jos ribų) egzistuojančioms populiacijoms. Šiuo atveju tobulas dvasingumas padarytų tikrą, tobulą tvarką. Dvasingumas, paremtas ryšiu su visais, o ne atsiskyrimu.
Dvasingumas, kuris nežemina už save silpnesnių, o suteikia teises pagal įnašą visų gėriui. Dvasingumas, kuris leidžia suvokti visų egzistencijos rūšių bei formų prasmę ir reikšmę. Dvasingumas, kuris atskleidžia pasaulio esmę ir principus, bei leidžia patirti aukščiausią dvasinę būseną. Būseną, kai gali džiaugtis priklausomybe nuo kitų, o taip pat kai kiti gerąja prasme priklauso nuo tavęs. Tai ir yra aukščiausio dvasingumo išraiška. Jausti begalinį ryšį su viskuo, su visa visata.

2006-02-06
22:13 - 00:11