LietuviųAngluRusų

Registruotis

Parama

Enter Amount:

FacebookRSS Feed

Vertybių įskiepis arba Kaip atsiranda vertybės

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 
Įrašo turinys
Vertybių įskiepis arba Kaip atsiranda vertybės
Puslapis 2
Puslapis 3
Visi puslapiai

Kokiu būdu žmoguje atsiranda vertybės? Daugelis pasakys, kad jos yra įskiepijamos nuo mažens. Pasinagrinėjime kokiu būdu vyksta įskiepijimas. Įskiepijimui reikalinga vertingesnio medžio šakelė, kurią įskiepijus augalas pradeda vesti naujus vaisius - tobulesnius, gražesnius, skanesnius, atsparesnius.


Kad gauti donorinį skiepą, jį reikia išvesti iš įvairiausių medžių rūšių, juos kryžminant, gryninant jų savybes. Tai yra sudėtingas, kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Jam atlikti, reikia daug eksperimentų - bandymų, pastabumo, atrankos, įvertinimo, galiausiai žinių. Pasirodo, kad tai yra pažinimo kelio sudedamosios dalys. Iki žinojimo kažkas turi praeiti nežinomybės ir bandymų kelią.


Sakykime, kad vertingą skiepą turime. Jį galime vadinti pavyzdžiu. Kai kalbėdami pridedame žodelį „pavyzdžiui“, tai reiškia, kad tas atvejis – pavyzdys yra labai ryškus, būdingas, akivaizdus, aiškiai matomas. Pavyzdyje ryškiai matosi ieškoma savybė, jos atsiradimo, kristalizavimosi procesas. Iš gerų pavyzdžių galima sukurti ištisą mokslą.


Geras pavyzdys ne tik tas, kuris duoda gerus rezultatus. Vienodai geras gali būti ir blogas pavyzdys. Jis parodo mums, kaip nereikia daryti. Sugebėti mokytis iš blogų pavyzdžių - didelis menas. Reikia džiaugtis, kad yra pavyzdžių su blogais rezultatais, nes kaip tuomet sužinosi, kuris kelias blogas. Svarbu, kad iš to pavyzdžio visi pasidarytų atitinkamas išvadas ir daugiau to nekartotų. Deja, žmogus nėra toks pastabus, dėmesingas ir suvokiantis sutvėrimas. Jam reikia vis kartoti ir kartoti blogus pavyzdžius, kad pamoka būtų pagaliau išmokta.


Viena iš priežasčių, dėl kurios žmogus nepasimoko - nenoras bendrauti. Tai pasireiškia nenoru girdėti, matyti, suprasti, gilintis, aiškintis. Tokiu būdu žmogus uždaro sau kelią tobulėti. Kita priežastis, dėl kurios pavyzdžiai nepriimami vidun, yra nenoras žinoti blogų dalykų. Nebendraudamas ir nesigilindamas žmogus iš gyvenimo pasidaro blogas išvadas. Nesuprasdamas giluminių reiškinių priežasčių,

jis negali pasidaryti teisingų išvadų. Tokiu būdu įgyjamas klaidingas suvokimas. Žmogus pats savyje konstruoja supratimą, dažnai jo net netikrindamas gyvenime. Blogas supratimas neigiamai įtakoja mūsų sprendimus, veiksmus ir žodžius. Taip susikuria klaidingas, neigiamas mokymas, o iš jo ir pavyzdys.


Sugebėti iš gyvenimo pasiimti būtent tuos pavyzdžius, kurie yra labai svarbūs, reikšmingi ir stiprūs yra gana sudėtinga. Turi būti vos ne analitikas. Kadangi mes ne visi esame analitikai, tai kažkas už mus nusprendžia, kokios savybės yra vertingos, o kurios nevertingos ar netgi žalingos. Gerai, kai tuos vertingiausius „skiepus“ išrenka tikri autoritetai. Tai yra vienas iš vertybių atrankos būdų. Kitas vertybių išrinkimo būdas yra balsavimas. Grupė bendraujančių visuomenės narių susitaria iš kelių vertybių išrinkti svarbiausias. Šis būdas gali būti visiškai nesėkmingas, kai didžioji grupės dalis turės savanaudiškų, asmeninių interesų. Tokie sprendimai vienai grupės daliai padės, o kitai padarys žalos. Nesvarbu, kad nukentės mažesnioji dalis, tai vis tiek bus neteisinga. Balsavimas padeda tik tuo atveju, kai rūpinamasi visos grupės interesais. Dar vienas vertybių atrinkimo būdas – daugiau pasiekusiųjų analizavimas. Jeigu koks nors žmogus daugiau pasiekęs už kitus, tai galima numanyti, kad jo gyvenimo būdas, vertybės galėjo pasitarnauti jo iškilimui. Kai kas tokias vertybes perima be jokio tikrinimo. Einant šiuo keliu, galima patenkti į nežinią, nes daugiau pasiekę žmonės gali naudotis tokiomis vertybėmis, kurių aklas perėmimas nieko gero neduos. Jeigu kažkas pirmas sukaupė daug turtų, tai po jo kitiems jų jau nebeliks. Panašiai, kaip geram grybautojui iš paskos gali visiškai nebelikti gerų grybų. Jėgos ir valdžios būdas nustatant vertybes yra dar blogesnis, nes valdžia paprastai neapima didžiosios visuomenės dalies.


Tai kuo gi žmogui vadovautis pasirenkant vertybes – „skiepus“ tobulesniam gyvenimui? Vienas iš pavyzdžių gali būti šalia žmogaus esanti gyvūnija ir gamta. Akivaizdu, kad gyvoji gamta ir gyvūnija gyvavo ilgai iki žmogaus. Jeigu augalijos ir gyvūnijos egzistavimas nenutrūko per milijardus metų, tai vertybės, veikiančios  tuose tvėriniuose yra gana tobulos. Matydami tobulą augalijos, gyvūnijos pasaulį, mes galime padaryti išvadas, kad juose veikiantys dėsniai yra gana patikimi. Peržvelkim tuos dėsnius - vertybes.

Pirmoji jų –
išlikimas. Viena iš išlikimo sudedamųjų dalių – sugebėjimas kisti ir prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų. Antra išlikimo sudedamoji dalis - dauginimasis. Kadangi žemėje yra sezoniškumas, tai patys primityviausi augalai ir gyvūnai yra gerai įvaldę savo genetinės informacijos rezervavimą ateities kartoms. Sėklos, grūdai sugeba gerai išsilaikyti žiemos ir kitokių kataklizmų periodais. Vos tik atsiranda palankesnės gyvybei sąlygos, sėklose glūdinti genetinė informacija ir joje esančios maisto medžiagos pradeda savo veikimą. Kadangi mes nežinome amžinų gyvybės formų, tai išlikimas įmanomas tik per dauginimąsi. Kol gyvybė nuo sėklos eina link subrendimo, jai reikalinga priežiūra, globa. Augalams globa sukuriama maistingųjų medžiagų pagalba, o gyvūnai patys rūpinasi savo jaunąja karta.
Taigi, tėvai neturėtų naikinti savo palikuonių ar kitaip jiems kenkti. Tai nėra suaugusiųjų išlikimo pagrindas, o
informacinis kartų tęstinumas. Galima sakyti, kad tai yra genetinė atmintis, nes kiekvienas subrendęs augalas ar gyvūnas kažkada buvo sėkla, daigu ar kūdikiu.

Stebint gyvybės procesą suprantame, kad gyvybei egzistuoti
reikalingos tam tikros sąlygos. Augalui reikalinga dirva su maisto medžiagomis, gyvūnui reikalingi maistingi augalai arba kiti gyvūnai, paprastai silpnesni už juos. Gyvybės egzistencija neįmanoma nesinaudojant jai reikalingomis medžiagomis ir energija.  Tai veikia net ir negyvojoje gamtoje. Organiniams junginiams susikurti reikalingos neorganinės medžiagos. Mainai tarp pakopų yra būtinas išlikimo atributas. Tas pats galioja ir augalams, ir gyvūnams, ir žmogui. Kiek augalui reikia maisto medžiagų, kad jis iš sėklos pavirstų subrendusiu augalu? Kiek gyvūnui reikia maisto medžiagų, kad jis pilnai užaugtų ir nugyventų savo gyvenimą? Išlikimui reikalingas būtinas minimalus kiekis. Esant daugiau maistingųjų medžiagų, gyvūnas neišauga dešimt kartų didesnis už normalų. Augalas, esant geroms sąlygoms, irgi neišauga 10 kartų didesnis. Augalai ir gyvūnai suvartoja būtent tiek medžiagų, kiek jiems reikia. Perteklius susikaupia gyvūnų riebaliniame sluoksnyje. O augalai net neturi tokių talpyklų.

Skirtingai nuo kitų gyvybės rūšių, žmogus gali būti nepasotinamas.
Ar tai teisinga? Juk yra kažkokios protingumo ribos, už kurių individas pasidaro pertekęs. Tai kenkia jo sveikatai, išlikimas pakimba po klaustuko ženklu. Per mažas medžiagų kiekis taip pat gresia augimo, vystymosi komplikacijomis. Juk tos vartojimo ribos nurodo teisingą santykį su likusia gamta. Teisingumas nurodo gyvūnams nesudoroti visą maistui tinkamos rūšies populiaciją. Per ilgus amžius ir tūkstantmečius yra nusistovėjusios teisingos vartojimo ribos. Santykis tarp negyvosios ir gyvosios gamtos paremtas teisingumu. Taip pat tarp gyvybės rūšių yra tam tikras teisingumas. Jis nėra 100 procentiniai ryškus, bet jį visur galime pastebėti su didesniu ar mažesniu tikslumu. Tai yra pamatinis egzistencijos dėsnis – o tai reiškia ir vertybė. Vos tik nusižengi teisingumui, kaip iš karto tampa pažeidžiama gamtos pusiausvyra, balansas.

Žmogus gali įsivaizduoti, kad teisingumas jam nėra būtina vertybė. Juk jo galimybės leidžia jam stipriai peržengti normalumo ribas. Jis pats gali ryškiai įtakoti kai kurių gyvūnų populiaciją. Taip pat jis gali įtakoti augalijos populiacijas. Vienas apmažindamas, kitas – dirbtinai didindamas. Ar tokia „teisybė“ gali likti be pasekmių? Gerai, kai tos įtakojamos gyvybės ir negyvybės rūšys išlaiko savo prigimtinį egzistavimą. Tačiau žmogui to nepakanka. Jis nori vis daugiau ir daugiau įtakos, tuo sukurdamas didelį gamtos disbalansą. Ar gali žmogus, gyvūnai ir augalai gerai adaptuotis prie pastoviai neprognozuojamai kintančių sąlygų? Juk vidiniai atsparumo svertai išsidirba tik per ilgesnį laiką. O tokios “gyvenimo įspraudimo į kampą” pasekmės gali būti sunkiai prognozuojamas. Taip atsiranda medicinos, genetikos, visokių kitokių metodikų, kaip pagerinti žemėje egzistuojančių populiacijų tankį, dydį, atsparumą ligoms ar dar kokias nors savybes. Tai nebūtų blogis, jeigu nuo to nenukentėtų ilgamečiai žemės gyventojai – augalai ir gyvūnai. Atsiradus naujajam šeimininkui, žemėje pasidarė ir ankšta, ir karšta, ir tvanku. Greitai nebus kur ir kojos pastatyti. Ar tai teisinga kitų populiacijų atžvilgiu? Pasaulyje mes esame visi labai susiję ir, nors ir nenorime to žinoti,  turime su tuo taikytis.

Teisingumas buvo, yra ir bus
. Kaip jis vykdomas – kitas klausimas. Bet jis yra didžiulė, žmogaus galimybes viršijanti, jėga. Arba elgiesi teisingai kitų atžvilgiu arba ……….. teisingumas atsisuks prieš tave, žmogau. Tuomet vienintelis išsigelbėjimas bus prašymas pasigailėti. Ko reikės prašyti? Žinoma tik aukštesnės už save jėgos, nes visos žemesnės bus įvarytos į kampą. Tuomet netikėjimas į aukštesnes jėgas bus žmogaus trūkumas, nes nebus jokių įrankių atitolinti teisingumą. O štai aukštesnė jėga gali panaudoti gailestingumą ir duoti galimybę pasitaisyti. Atitaisyti padarytą skriaudą pasauliui, gamtai, gyvūnijai, augalijai,  didžiajai žmonijos daliai ir visiems kitiems, kuriems mūsų mintys, žodžiai, veiksmai ir darbai padarė skriaudos. Kas nustatys ką mes darėme blogai ir ką gerai? Mūsų pačių nuostatos mažai turės vertės, nes mes nesame objektyvūs. Mes rūpinamės tik savimi. Kas sugebės pasirūpinti visais - bus arčiausiai objektyvumo. Tai  sudarys sąlygas įgauti tų stebuklingų galių, kurios vykdo ir teisingumą, ir gailestingumą.

Aukštesnės vertybės paprastai atsiranda tuomet, kai įsitvirtina žemesnės vertybės -išlikimas, teisingumas ir gailestingumas. Po jų ateina laikas tobulėjimui, grožiui bei dvasingumui. Nors dvasingumas gali viršyti visas kitas vertybes daug kartų ir išspręsti visas su egzistencija susijusias problemas.

Dvasingumo galios yra tokios didelės, kad jos gali vienu akimirksniu nušluoti beveik visą žmoniją nuo žemės paviršiaus arba išspręsti beveik visas egzistencijos problemas visoms žemėje (ir už jos ribų) egzistuojančioms populiacijoms. Šiuo atveju tobulas dvasingumas padarytų tikrą, tobulą tvarką. Dvasingumas, paremtas ryšiu su visais, o ne atsiskyrimu.
Dvasingumas, kuris nežemina už save silpnesnių, o suteikia teises pagal įnašą visų gėriui. Dvasingumas, kuris leidžia suvokti visų
egzistenci
jos rūšių bei formų prasmę ir reikšmę. Dvasingumas, kuris atskleidžia pasaulio esmę ir principus, bei leidžia patirti aukščiausią dvasinę būseną. Būseną, kai gali džiaugtis priklausomybe nuo kitų, o taip pa
t kai kiti gerąja prasme priklauso nuo tavęs. Tai ir yra aukščiausio dvasingumo išraiška. Jausti begalinį ryšį su viskuo, su visa visata.

 

2006-02-06
22:13 - 00:11

You have no rights to post comments


SEO by AceSEF

likebox

Dabar naršo

Mes turime 347 svečius online

Žinutė administratoriui