| Įrašo turinys |
|---|
| Vertybių įskiepis arba Kaip atsiranda vertybės |
| Puslapis 2 |
| Puslapis 3 |
| Visi puslapiai |
Puslapis 2 iš 3
| Tai kuo gi žmogui vadovautis pasirenkant vertybes – „skiepus“ tobulesniam gyvenimui? Vienas iš pavyzdžių gali būti šalia žmogaus esanti gyvūnija ir gamta. Akivaizdu, kad gyvoji gamta ir gyvūnija gyvavo ilgai iki žmogaus. Jeigu augalijos ir gyvūnijos egzistavimas nenutrūko per milijardus metų, tai vertybės, veikiančios tuose tvėriniuose yra gana tobulos. Matydami tobulą augalijos, gyvūnijos pasaulį, mes galime padaryti išvadas, kad juose veikiantys dėsniai yra gana patikimi. Peržvelkim tuos dėsnius - vertybes. Pirmoji jų – išlikimas. Viena iš išlikimo sudedamųjų dalių – sugebėjimas kisti ir prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų. Antra išlikimo sudedamoji dalis - dauginimasis. Kadangi žemėje yra sezoniškumas, tai patys primityviausi augalai ir gyvūnai yra gerai įvaldę savo genetinės informacijos rezervavimą ateities kartoms. Sėklos, grūdai sugeba gerai išsilaikyti žiemos ir kitokių kataklizmų periodais. Vos tik atsiranda palankesnės gyvybei sąlygos, sėklose glūdinti genetinė informacija ir joje esančios maisto medžiagos pradeda savo veikimą. Kadangi mes nežinome amžinų gyvybės formų, tai išlikimas įmanomas tik per dauginimąsi. Kol gyvybė nuo sėklos eina link subrendimo, jai reikalinga priežiūra, globa. Augalams globa sukuriama maistingųjų medžiagų pagalba, o gyvūnai patys rūpinasi savo jaunąja karta. Taigi, tėvai neturėtų naikinti savo palikuonių ar kitaip jiems kenkti. Tai nėra suaugusiųjų išlikimo pagrindas, o informacinis kartų tęstinumas. Galima sakyti, kad tai yra genetinė atmintis, nes kiekvienas subrendęs augalas ar gyvūnas kažkada buvo sėkla, daigu ar kūdikiu. Stebint gyvybės procesą suprantame, kad gyvybei egzistuoti reikalingos tam tikros sąlygos. Augalui reikalinga dirva su maisto medžiagomis, gyvūnui reikalingi maistingi augalai arba kiti gyvūnai, paprastai silpnesni už juos. Gyvybės egzistencija neįmanoma nesinaudojant jai reikalingomis medžiagomis ir energija. Tai veikia net ir negyvojoje gamtoje. Organiniams junginiams susikurti reikalingos neorganinės medžiagos. Mainai tarp pakopų yra būtinas išlikimo atributas. Tas pats galioja ir augalams, ir gyvūnams, ir žmogui. Kiek augalui reikia maisto medžiagų, kad jis iš sėklos pavirstų subrendusiu augalu? Kiek gyvūnui reikia maisto medžiagų, kad jis pilnai užaugtų ir nugyventų savo gyvenimą? Išlikimui reikalingas būtinas minimalus kiekis. Esant daugiau maistingųjų medžiagų, gyvūnas neišauga dešimt kartų didesnis už normalų. Augalas, esant geroms sąlygoms, irgi neišauga 10 kartų didesnis. Augalai ir gyvūnai suvartoja būtent tiek medžiagų, kiek jiems reikia. Perteklius susikaupia gyvūnų riebaliniame sluoksnyje. O augalai net neturi tokių talpyklų. Skirtingai nuo kitų gyvybės rūšių, žmogus gali būti nepasotinamas. Ar tai teisinga? Juk yra kažkokios protingumo ribos, už kurių individas pasidaro pertekęs. Tai kenkia jo sveikatai, išlikimas pakimba po klaustuko ženklu. Per mažas medžiagų kiekis taip pat gresia augimo, vystymosi komplikacijomis. Juk tos vartojimo ribos nurodo teisingą santykį su likusia gamta. Teisingumas nurodo gyvūnams nesudoroti visą maistui tinkamos rūšies populiaciją. Per ilgus amžius ir tūkstantmečius yra nusistovėjusios teisingos vartojimo ribos. Santykis tarp negyvosios ir gyvosios gamtos paremtas teisingumu. Taip pat tarp gyvybės rūšių yra tam tikras teisingumas. Jis nėra 100 procentiniai ryškus, bet jį visur galime pastebėti su didesniu ar mažesniu tikslumu. Tai yra pamatinis egzistencijos dėsnis – o tai reiškia ir vertybė. Vos tik nusižengi teisingumui, kaip iš karto tampa pažeidžiama gamtos pusiausvyra, balansas. |
| < Ankstesnis |
|---|