| 2005-09-30 06:13 Neimsiu aš dabar nagrinėti meno istorijos ir filosofijos. Pakaks meno fizikos. Fizika parodo medžiagos sandarą, ryšius, savybes. Ji taip pat susistemina, atranda dėsnius ir bando prognozuoti ateitį. Juk fizika - ateities mokslas. Ji pagal praeitį ir dabartį nustato kokia bus ateitis. Taigi menui, jo savybėms, ateičiai patyrinėti fizika labai tiks. Aišku, tai bus išradingas, suktas palyginimas. Tai kas gi yra tas menas? Išradinga, svaiginanti apgaulė? Jūsų variantas - ? Labiausiai menas asocijuojasi su grožiu. Gali būti matomas, girdimas grožis, taip pat jį galima rasti literatūros kūriniuose. Tai žodžio menas. Šiuolaikinis menas dažnai nepretenduoja į grožį. Kartais menas yra bjaurastis. Jei yra toks poreikis, tai toks menas irgi žmogui suteikia malonumą. Kartais menas išspaudžia ir ašaras. Skausmo ar gailesčio, o gal pykčio ašaras. Išeitų menas pažadina jausmus. Jeigu kūrinys nepažadina jausmų, tai jis nebe menas? Jausmų taip pat visokių būna. Ar visada menas turi būti žmogaus kūrinys? Kartais pati gamta yra geresnė už mus meno kūrėja. Tuomet menas - tai pastebėti ir kitam parodyti. „Sustok akimirka žavinga“. Pirma ją reikia pajausti, pamatyti, patirti, suprasti, kad tai menas ir jį reikia įamžinti. Tokia meno paskirtis. Esamą - įamžinti, o nesamą - sukurti. Silpną - sustiprinti. Aiškų – užmaskuoti. Nepastebimą – išryškinti. Gal būt žodis menas atsirado iš žodžio melas. Juk dailininkas turi galimybę pakeisti matomą vaizdą taip, kad šis padarytų didesnį arba kitokį įspūdį. Paveiksle galima pamatyti tai, ko nėra realybėje. Šiuo atžvilgiu ne tik dailininkas yra menininkas. Realybę gali iškreipti ir tikėjimas, įtaiga, haliucinacija. Galima sakyti, kad vieni iš natūraliausių meno kūrinių - sapnai. Juose žmogus patiria tokius įspūdžius, kokių gyvenime nepatirtų. Gaila tik, kad tai patiria tik sapnuojantysis. Meno paskirtis padaryti žmogui poveikį ... Jo įtakoje žmogus turi tapti geresnis, supratingesnis, atlaidesnis, jausmingesnis. Jeigu nebūtų meno, tai žmogus pasidarytų robotas. Jie veikia tik pagal užprogramuotą programą. Robotas beveik visada prognozuojamas. Iš vienos pusės gerai, nes nesulauksi netikėtumų. Iš kitos pusės tai pasidaro visiškai neįdomu. Žmogui reikia vis kažko naujo, ypatingo, nepatirto. Jei žmogus patyrė visą gėrį, lieka - tik blogis? Siaubo, baimės, įtampos menas. Tokio paprastai žmogus vengia. Geriau jis pailsės nuo per didelio gėrio, kad po to pasiilgus vėl galėtų priimti sekančią dozę. Menas gali būti spektaklis, jeigu tinkamai paveikia žiūrovą. Menas yra muzika, jeigu sujaudina. Jeigu ne, menininkas sako, kad nesuprantate jo meno. Jūs neišprusę, jei nesugebate priimti šio meno teikiamų subtilybių. Nesuprastas menas. Nesuprastas jausmas. Nesuprastas mokslas. Mokslas gali būti net stipresnis už meną. Jis gali padaryti tokį poveikį žmogaus sąmonei, kad šis net nežinos kas jis esąs. Aišku, sausomis formulėmis eilinio skaitytojo nepaveiksi. Tam reikia ypatingų išraiškos priemonių. Žodžius, išsireiškimus galima sudėlioti tokia tvarka, kad jie apsuks galvą ne vienam žmogui. Tokio meno rūšis turėtų duoti keleriopą naudą. Vienu metu gauni patyrimą, pradedi suprasti dėsningumus ir ryšius, pajunti viso to didingumą bei reikšmę, atsiduri vos ne ant atradimo slenksčio. Visos tos savybės būdingos menui, bet gali kilti ir mokslo srityje. Kuo skiriasi menas nuo mokslo? Ir viena ir kita yra reikalinga žmogui. Menas daugiau keičia žmogaus vidų, jausmus. Mokslas – protą, suvokimą. Ir vienam ir kitam suprasti kartais reikia pastangų. Kai kuriuos kūrinius reikia ilgai aiškintis, kad suvoktum jų prasmę. Jeigu menas gerai pritaikytas statistiniam žmogui, tai jis be jokių pastangų daro poveikį. Lygiai tas pats ir su mokslu, tik to dažnai nesupranta dauguma mokslininkų. Jie įsivaizduoja, kad pakanka mokslo žinias realizuoti gyvenime. O gal tos žinios yra kenksmingos, kaip narkotikai? Daug menininkų tokios priemonės ne kartą griebėsi įkvėpimui sužadinti. Kas gali nuspręsti: kas žmogui yra naudinga ir kas ne? Didžiuliu greičiu lekiant traukiniu pojūtis gali būti įspūdingas, tačiau ir pavojus gyvybei bus didelis. To nesuvokiantys dažnai pereina ribą. Menininkas nežino jo gaminamo meno poveikio pavojingumo ribų, o mokslas turėtų jas išsiaiškinti prieš realizavimą. Maksimalus meno poveikis gali būti šio pasaulio praradimas. Juk galima sukurti tokį poveikį, kad žmogus ims ir … atsiskirs nuo kūno, išeis i kitą erdvę. Kas tai? Menas? Mokslas? Ar dar kas nors? Manote, kad neįmanoma sukurti tokio meno, kad jis ne tik padarytų įspūdį, bet ir veiktų gyvybines žmogaus ir ne tik funkcijas? Jau dabar tai egzistuoja, tik mažai žinoma. Yra tokie poveikiai, kurie taiso arba gadina žmogaus sveikatą bei nuotaiką. Yra tokių poveikių, kurie kuria arba griauna materiją. Nesuvokiant žmogaus galimybių ribų arba beribiškumo galima netyčia užžengti ant tos ribos. Kas už jos? – paslaptis. Kai kam rojus, kai kam – pragaras. Už tos ribos yra kitas pasaulis. Daug kas jame vyksta visiškai kitaip, nei išame. Jo poveikis viršija bet kokio dabar žinomo meno poveikį tūkstančius kartų. Netikite? Pabandykite.. Tą naują meną, kuris taip pat ir mokslas. Na, kaip meno fizika arba fizikos menas. Pirmiausia, pradėkite nuo "Minčių fontano“, o vėliau bus ir rimtesnių patiekalų. Svarbu mokėti vartoti tokį meną. |
|
|
| < Ankstesnis |
|---|