Atsakymas į šį klausimą vertas didžiulio mokslinio darbo. Kodėl taip sudėtingai?
Šis skyrius ilgą laiką buvo tuščias, tačiau viskam ateina laikas užsipildyti. Ar tai jau paskutinis esmės klausimas? …….

Taigi gavimas priklauso nuo labai daug sąlygų. Pirmiausia nuo to „Kas esi?“,
„Kur esi?“ it  t.t. Kiekvienam atsakymui yra skirtingas „ką gauni?“.

Jei esi studentas, - gauni žinias, - auditoriją paskaitoms, - bendrabutį, jei neturi kur gyventi, - stipendiją, jei esi pažangus ir valstybė turi iš ko padėti. Gauni pakankamai laisvo laiko, pramogų, bendravimo su draugais ar kursiokais – pagal sugebėjimus, - tėvų pagalbą, jeigu  ………. Taip galima tęsti iki begalybės.

Atitolus nuo specialių „gavimų“ yra globalūs, universalūs bei tinkantys daugumai. Gauni - planetą, tinkamą gyventi, kol neužeina kataklizmai (kaip tik tą akimirką už lango kažkas sprogo -02:38). Gauni tėvus, kurie padeda, arba ne, užaugti. Gauni maisto, drabužių, o užaugęs – darbo, kad visa tai užsidirbtum. Poilsiui gauni atostogas.

Negi mes esame tokie egoistai, kad viską norime gauti? Kaip kokie prašytojai, maldautojai, gavėjai?

Tam kad kažką gautume, kai kas pasakys, reikia duoti arba pačiam užsidirbti. Tai kam yra vaikystė? Ir po vaikystės ne visi gali duoti, - tai jie pasmerkti?

Gavimas yra pirmoji gyvybinė sąlyga bet kam. Kad susikurtų medžiaga turi gauti energijos. Kad susikurtų daiktas turi gauti medžiagos. Kad susikurtų žmogus turi gauti ………… daug ko ………….. Tik po to iš jo galima laukti atsidėkojimo, grįžtamojo ryšio.

Kai jau esame subrendę, turime daugiau duoti nei gauti, nes to nepadarius mūsų vaikai, studentai, ligoniai, neįgalūs, senoliai liktų be gyvybiškai svarbių dalykų, be pagrindo.

Kad žinotume „ką daryti?“, reikia gauti minčių. Mokykloje to turėjo mokyti. Nemokė? Kimšo tik žinias? Tuomet ko tikėtis, kad be minčių žmonės sugebės kažką sukurti? Atlikti užduotis galima ir be minčių – tam yra nurodymai, instrukcijos, formulės, pavyzdžiai. Ko nėra – iš žinių nesukursi.

Tai iš kur mes gauname mintis? Beieškant atsakymo vertėtų peržvelgti trumpą “Pažinimo kelią”. Mintys yra tam tikrame banke. Jei kas jų ten įdeda, tai galima ir gauti. Šitaip mūsų gyvenimas taptų tikru pragaru, nes į banką dedamos mintys būtent jį ir atitinkančios. Geras juk sau pasiliekame. Taip nieko gražaus pasaulyje nematysime. Tuomet skubiai reikia pažvelgti pro langą. Jei ten nieko gero nematyti - į televizoriaus ekraną. Na, jeigu ir ten nieko gero - tuomet žvilgtelti į knygą. Kažkur juk turi būti to gero...

Gėris ateina iš Dangaus, kartais iš gamtos, bet ne visiems duota tai pamatyti.

Tai iš kur yra gėris, grožis, meilė, šiluma, švelnumas? Iš mūsų pačių? Juk kažkas turėjo duoti tai mums minčių, jausmų arba pojūčių pagalba. Visa tai mes neužsidirbame, o gauname iš aukščiau. Kaip gauti to gėrio? O gavus, ar reikia už tai kada nors ir kam nors atsidėkoti?

Mes patys kažkam jau esame dovana arba bausmė. Tinginio gavimas nėra gera dovanėlė. Kas jį sukūrė? Pats? Žmogus pats yra savęs kūrėjas? Iš dalies – taip. Iš mažos dalies. Kitos dalys yra kažkur.

Galime pabandyti išvardinti klausimo “Ką gauni?” atsakymus. Jų turi būti LABAI  DAUG.  Kas yra būtent tavo nuopelnas, o kas – ne tavo? Tėvų, mokytojų, draugų, o gal net netikėtai, nelauktai atėjusių minčių. O jeigu ir lauktai – tai ar pelnytai? Ar tai yra uždarbis ar avansas?

Rezultatus įvertinsim patys ar kas nors kitas? Kas čia yra aukščiausias teisėjas - kiek gavai ir kiek davei? Ir kada bus vertinamas nueitas kelias? Po kiekvieno etapo ar pabaigoje?

Kas vertins visą žmoniją? Nėra vertintojo?

2006-01-13    03:13