Artėja laikas, kuomet nebus Žemėje kampelio, kuriame žmonės nežinotų apie naują visą žmoniją užklupusią problemą. Tai išskirtinai naujas, įdomus ir pavojingas mūsų civilizacijos momentas. Dabartinė, jauniausia, sąmoninga karta dar nebuvo susidūrusi su tokiu gyvenimą, protus, valstybes apėmusiu galvaskaudžiu. Tai gal atėjo laikas pamąstyti ne apie lokalius, asmeninius, o apie visos žmonijos reikalus? Juk ši pandemija liečia daugelį šios planetos gyventojų, na, nebent iš kosmoso ar iš ašigaliuose esančių stovyklų į situaciją galima žiūrėti atokiai, per atstumą.

Ir ką ši naujoviška situacija reiškia žmonijai? Ką ji sako, rodo, liepia, į ką atkreipia dėmesį ir nuo ko atitraukia?

Pirmiausia tenka paminėti, kad įprastinis gyvenimas patyrė pokyčių. Pasklido baimė, nežinomybė, iškilo klausimai – kaip gyventi dabar ir kokius kardinalius pokyčius teks daryti po to, kuomet ši pandemija baigsis. O juk ji su savini nešasi ir ekonomikos nuosmukį, ką jau bekalbėti apie žmonių mintis, lūkesčius, reakciją.

Buvo ir vis dar yra valstybių, kurios mano, kad šią situaciją galima bus apeiti, ignoruoti, nekreipti dėmesio į jos specifiką. Jeigu nesigilintum į jos požymius, ji juk labai panaši į paprastą gripą. Tačiau, skirtingai nuo gripo, kurio bangos pačios atslūgsta, šios pandemijos poveikis prilygsta cunamiui. Iš pradžių susidaro įspūdis, kad tai maža banga, tačiau į ją nekreipiant dėmesio pajunti, kad ji tikrai išauga iki cunamio dydžio.

O juk prisiminus visai neseną mūsų istoriją, juk turėjome tokį gamtos kataklizmą, kuris nuvilnijo nerimastingumo banga per šią civilizaciją. Gal tik tas įvykis buvo mažiau nuspėjamas, sunkiai galima buvo jo išvengti, o ir žmonės jautėsi tokie saugūs, kad jų neįtikintų jokie įspėjimai apie artėjantį pavojų. Tai buvo 2004 metų Indijos vandenyno cunamis. Tuomet žuvo apie 230 tūkstančių Žemės piliečių. Kodėl piliečių? Gal labiau derėtų vadinti žmonių?

Žmonės yra rūšis, kuri tankiai apgyvendino šią planetą. Ši rūšis taip ryškiai įsiskverbė į jos egzistenciją, kad dėl jos veiklos ryškiai pasikeitė šios planetos vaizdas. Na, tas poveikis dar nepasiekė tokį lygmenį, kuomet žmonės pradėtų pagal savo norus keisti vandenynus, kalnus, sausumos teritorijas. Tačiau smulkesnio pobūdžio poveikis šiai planetai akivaizdus. Dėl jos veiklos visame pasaulyje nyksta miškai. Šalia to, ar dėl to, keičiasi klimatas ir sklandūs gamtos procesai pradeda strigti, kaip antai stringa Golfo srovė arba atsiranda pokyčių, kurie įprastai vyksta šioje planetoje, tačiau įsikišus žmogui tie procesai vyksta žymiai energingiau ir pavojingiau. Turime daugėjantį kiekį tornadų, uraganų, vietomis ištinka skaudūs potvyniai ar sausros sunaikina didelę dalį derliaus. Bet ar padėtis Žemėje žmogų deramai jaudina? Juk tai visai nedidelis pokytis. Kai kuriose teritorijose jis labai menkas, o kai kur – netgi naudingas. Tai gal vis tik žmonija eina teisingu keliu?

Mūsų civilizacija tuo ypatinga, kad joje ženklų vaidmenį pradėjo vaidinti mokslas. Jo rezultatu  tapo ne šiaip sau įrankių įvaldymas ar naujų sukūrimas. Mokslas pradėjo skverbtis į gamtos paslaptis ir gamta, bei visa gyvūnija, galima sakyti, ėmė darytis nuoga. Pažvelgus į žmonijos sugebėjimus prieš šimtą, du ar kelis šimtus metų, tos galimybės buvo nepalyginamai menkesnės. Dabar mes galime labai daug. Juk dar visai neseniai buvo kalbama, kad žmonijos turimi ginklų arsenalai gali sunaikinti šią planetą. Bent jau sąmoningą jos dalį – tai tikrai. Žinoma liktų vabzdžiai, bakterijos ar kažkokie virusai. Jų jau turimomis priemonėmis žmogus dar neįgalus sunaikinti. Kai kurie gyvūnai gali atlaikyti kosminį šaltį, vakuumą, radiaciją ir sugrįžus palankioms sąlygoms toliau tęsti savo egzistenciją be didelių problemų.

Jeigu peržvelgtumėte žmonijos istoriją, konfliktiškumas, agresijos protrūkiai būdavo susiję su sąmonės patamsėjimais. Kai kurios civilizacijos arba imperijos žlugo todėl, kad agresyviai elgėsi kitų valstybių ar tautų atžvilgiu. Negi žmonės negali priimti tokių taisyklių, kad nebūtų taikoma agresija vieno žmogaus kito žmogaus atžvilgiu? Ar tai sudėtingas uždavinys? O ar kas imasi jį spręsti? Juk žmonėms lengviau atsiriboti sienomis, susikurti galingą kariuomenę, užauginti ekonomikos raumenis ir jų pagalba valdyti pasaulį? Valdyti, tai reiškia primesti savo valią kitam. Ar tai puošia protingą žmogų, homo sapiens? Matyt, jis ne visiškai protingas. Arba žmogaus vystymosi akcentai neteisingai sudėlioti. Jeigu visuose Žemės kampeliuose būtų diegiama draugiškumo programa, tikrai neturėtume tiek globalių ar lokalių konfliktų ar net karų. O juk karai gali būti ne tik tikrieji, ekonominiai, rasiniai, tautiniai, bet ir socialiniai, ideologiniai.

Dabartinio viruso sukelta pandemija yra nusitaikiusi į silpnesnius ir vyresnius žmones. Jaunesni gi gali lengviau atsipūsti, nes šis šautuvas nutaikytas ne į juos. O gal vis tik kažkam mintyse trukdė senstančios žmonijos socialinė problema? Nemanau, kad ši pandemija yra sukurta dirbtinai. Mikro ar nano pasaulis yra žymiai lankstesnis. Mokslininkai jau įsitikino, kad natūralios savaiminės mutacijos netolimoje ateityje gali sukelti rimtą, mirtiną, labai pavojingą pandemiją. Ir ką? Ar jai ruošėsi? Ir kaip pavyko? O gal ši virusų mutacija yra galingesnė už žmonių civilizacijos mokslinius pajėgumus? Bet gali atsirasti toks virusas, kuris būtų dar galingesnis ir klastingesnis. Juk kas žino, ką sugeba motulė gamta pasitelkdama savo neišsemiamus resursus ir žmonių kvailumą bei perdėtą iniciatyvą. Juk kiek reikia turėti proto maistui vartoti šikšnosparnius, šunis ar kitus gyvūnus?

Jeigu gerai patyrinėtume šį pasaulį, maistas yra galinga keičiančioji jėga. Užtenka antims prisitaikyti vietoj žolių misti žuvimis, kaip netruks pasikeičia išvaizda, kūno konstitucija ir galiausia atsiranda nauja rūšis. Tačiau ne visuomet mutacijos visa ko pradininkės. Kai kurias mutacijas kuriame mes patys. Vienos atsiranda pakeitus maisto įpročius, tačiau yra tokių atvejų, kuomet mutacijas iššaukia paties žmogaus ar kito gyvūno sąmonė ar netgi primityvus veikimo algoritmas. Mes dar nesuvokiame, kad sąmonė gali būti labai galinga kūrėja. Ir visiškai nebūtina, kad ji veiktų rankų pagalba ar kitomis realiomis priemonėmis. Sąmonė gali veikti pati ir be priemonių. Ji gali netgi atsiskirti nuo kūrėjo ir veikti autonomiškai, atitolusi laike ir erdvėje. Ji gali kauptis iš daugybės individų ir galiausiai ji gali turėti savus interesus. Juk ir žmonių sąmonės įvairovė tokius turi. Kodėl toji atskiroji sąmonė turi būti paprastesnė, silpnesnė už žmonių galvose esančią? Tai štai ši  nematoma, nejuntama sąmonė gali pati įtakoti civilizacijos procesą šioje planetoje ir už jos ribų. Tai naujas, nematomas, nepažįstamas veikiantysis asmuo, elementas, kurio buvimą žmonėms dar tik ateityje bus lemta atrasti, įsitikinti jo realumu. Tačiau dėmesį sukoncentravus į tą sritį, išaiškėtų, kad toji sąmonė jau veikia, tik mes to nematome, nesuprantame, neįvertiname. Gal toji sąmonė ir yra gaji taip įtakoti mutacijas arba tiesiogiai veikti šios civilizacijos struktūras, kad žmonijos kelias pagaliau išsitaisytų?

Tačiau ar žmonės pasiruošę priimti tokias mintis? Gal jų dėmesys lokaliai krypsta į tam tikrus siaurus momentus? Mūsų akiratis per siauras, kad pamatytume kažką daugiau?

P.S.  Prisiminkite vieną įvykį Lietuvos istorijoje, kuomet po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo jau buvo sutarta dėl naujos elektrinės statybos. Sandėris nutrūko dėl atrodytų trivialių priežasčių. Tačiau nederėtų atmesti ir vienos menkos detalės. Japonijoje įvyko žemės drebėjimas ir  kaip jo pasekmė užėjo cunamis, kuris taip sutrikdė Fukušimos atominės elektrinės veiklą, kad buvusi saugi ji tapo antruoju pūliniu, kuris nuolat teršia vandenyną radioaktyviomis atliekomis. O juk tas žemės drebėjimas įvyko 2011  metų kovo 11 dieną. Mums toji diena nėra eilinė. Ji susijusi su Lietuvos istorija. Tai gal ir tas cunamis buvo atbaidymo priemonė nuo naujos elektrinės statybos? O juk po tos nelaimės nemažai valstybių ėmė kitaip žiūrėti į atominę energetiką. Saugus atomas nėra toks jau saugus, jeigu Japonija, tokia išsivysčiusi šalis nesugebėjo numatyti tokios nelaimės.

Tai gal žmonija daug ko nesugeba numatyti ir vis pakliūva į visokias problemas? Bet jeigu yra specialusis aukštesnis veikėjas, jis gali suvaldyti viską, kas mums atrodo neįmanoma. Svarbu, tik kad tas veikėjas išliktų incognito. Bet juk iki šiol taip ir yra. Žmonės neatranda jėgos, kuri gali padaryti bet ką šiai civilizacijai. Kol kas toji jėga yra santykinai draugiška. Bet ar žmonės tokie? Augant žmonijos agresyvumui, pasikėlimui, toji jėga gali parodyti savo tikruosius dantis. Tuomet net nespėliokite, kokios būtų pasekmės. Jos jums tikrai nepatiks.

Geriau net negalvokite apie tokias galimybes. Juk yra ir kitas kelias. Jame tokia jėga būtų neignoruojama, o kaip tik pasitelkiama didesniam gėriui kurti. Bet tuomet turėtų keistis ir žmogus. Ne vienas kitas, o visa ši milijardinė žmonių civilizacija. Juk įmanoma įvesti taisyklę ar susitarimą, kaip antai – negalima valgyti žmogienos. Tolesnis globalus susitarimas galėtų būti mums jau žinomas – nežudyk. Na, o finale, žmonės, juk galėtume pasiekti ir tokį susitarimą – neprimesk savo valios kitam! O tai reiškia, kad žmonės būtų žymiai labiau patenkinti ir laimingi. Pasitaisytų žmonių mintys ir jų nereikėtų auklėti drastiškomis priemonėmis.

Argi tai nėra geresnis variantas?