Kokiu būdu žmoguje atsiranda vertybės? Daugelis pasakys, kad jos yra įskiepijamos nuo mažens. Pasinagrinėjime kokiu būdu vyksta įskiepijimas. Įskiepijimui reikalinga vertingesnio medžio šakelė, kurią įskiepijus augalas pradeda vesti naujus vaisius - tobulesnius, gražesnius, skanesnius, atsparesnius.

Kad gauti donorinį skiepą, jį reikia išvesti iš įvairiausių medžių rūšių, juos kryžminant, gryninant jų savybes. Tai yra sudėtingas, kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Jam atlikti, reikia daug eksperimentų - bandymų, pastabumo, atrankos, įvertinimo, galiausiai žinių. Pasirodo, kad tai yra pažinimo kelio sudedamosios dalys. Iki žinojimo kažkas turi praeiti nežinomybės ir bandymų kelią.

Sakykime, kad vertingą skiepą turime. Jį galime vadinti pavyzdžiu. Kai kalbėdami pridedame žodelį „pavyzdžiui“, tai reiškia, kad tas atvejis – pavyzdys yra labai ryškus, būdingas, akivaizdus, aiškiai matomas. Pavyzdyje ryškiai matosi ieškoma savybė, jos atsiradimo, kristalizavimosi procesas. Iš gerų pavyzdžių galima sukurti ištisą mokslą.

Geras pavyzdys ne tik tas, kuris duoda gerus rezultatus. Vienodai geras gali būti ir blogas pavyzdys. Jis parodo mums, kaip nereikia daryti. Sugebėti mokytis iš blogų pavyzdžių - didelis menas. Reikia džiaugtis, kad yra pavyzdžių su blogais rezultatais, nes kaip tuomet sužinosi, kuris kelias blogas. Svarbu, kad iš to pavyzdžio visi pasidarytų atitinkamas išvadas ir daugiau to nekartotų. Deja, žmogus nėra toks pastabus, dėmesingas ir suvokiantis sutvėrimas. Jam reikia vis kartoti ir kartoti blogus pavyzdžius, kad pamoka būtų pagaliau išmokta.

Viena iš priežasčių, dėl kurios žmogus nepasimoko - nenoras bendrauti. Tai pasireiškia nenoru girdėti, matyti, suprasti, gilintis, aiškintis. Tokiu būdu žmogus uždaro sau kelią tobulėti. Kita priežastis, dėl kurios pavyzdžiai nepriimami vidun, yra nenoras žinoti blogų dalykų. Nebendraudamas ir nesigilindamas žmogus iš gyvenimo pasidaro blogas išvadas. Nesuprasdamas giluminių reiškinių priežasčių,

jis negali pasidaryti teisingų išvadų. Tokiu būdu įgyjamas klaidingas suvokimas. Žmogus pats savyje konstruoja supratimą, dažnai jo net netikrindamas gyvenime. Blogas supratimas neigiamai įtakoja mūsų sprendimus, veiksmus ir žodžius. Taip susikuria klaidingas, neigiamas mokymas, o iš jo ir pavyzdys.

Sugebėti iš gyvenimo pasiimti būtent tuos pavyzdžius, kurie yra labai svarbūs, reikšmingi ir stiprūs yra gana sudėtinga. Turi būti vos ne analitikas. Kadangi mes ne visi esame analitikai, tai kažkas už mus nusprendžia, kokios savybės yra vertingos, o kurios nevertingos ar netgi žalingos. Gerai, kai tuos vertingiausius „skiepus“ išrenka tikri autoritetai. Tai yra vienas iš vertybių atrankos būdų. Kitas vertybių išrinkimo būdas yra balsavimas. Grupė bendraujančių visuomenės narių susitaria iš kelių vertybių išrinkti svarbiausias. Šis būdas gali būti visiškai nesėkmingas, kai didžioji grupės dalis turės savanaudiškų, asmeninių interesų. Tokie sprendimai vienai grupės daliai padės, o kitai padarys žalos. Nesvarbu, kad nukentės mažesnioji dalis, tai vis tiek bus neteisinga. Balsavimas padeda tik tuo atveju, kai rūpinamasi visos grupės interesais. Dar vienas vertybių atrinkimo būdas – daugiau pasiekusiųjų analizavimas. Jeigu koks nors žmogus daugiau pasiekęs už kitus, tai galima numanyti, kad jo gyvenimo būdas, vertybės galėjo pasitarnauti jo iškilimui. Kai kas tokias vertybes perima be jokio tikrinimo. Einant šiuo keliu, galima patenkti į nežinią, nes daugiau pasiekę žmonės gali naudotis tokiomis vertybėmis, kurių aklas perėmimas nieko gero neduos. Jeigu kažkas pirmas sukaupė daug turtų, tai po jo kitiems jų jau nebeliks. Panašiai, kaip geram grybautojui iš paskos gali visiškai nebelikti gerų grybų. Jėgos ir valdžios būdas nustatant vertybes yra dar blogesnis, nes valdžia paprastai neapima didžiosios visuomenės dalies.