Prieš pradėdami aiškintis esminių vertybių sistemą, pasiaiškinkime kas yra tos vertybės, iš kur jos atsiranda ir ką jos duoda. Jau iš paties žodžio galima suprasti, kad vertybė yra susijusi su žodžiais vertė, vertingas, verta, vertinimas. Priesaga –ybė rodo kad tų savybių yra daug, gal net daugybė. Kažkur vienoje vietoje paminėta, kad priskaičiuojama iki 1500 vertybių. Jeigu imti bendras, visuotinai pripažįstamas vertybes, tai gal jų tiek ir susidarys, tačiau kiekvienas žmogus dar turi ir savo vertybes. Tas, kurios būtent jam yra vertingos. Kad išsiaiškinti vertybes, pirma  reikia jas apsibrėžti, po to analizuoti jų savybes.

Dažniausios vertybės yra kilę iš būdvardžių – žodžių, apibūdinančių savybes. Iš žodžio darbštus kilo tokia savybė – darbštumas. Jeigu ji vertinama, tai vertybė. Pats žodis vertinama turi bent dvi ryškias prasmes – vertinamas, panašiai kaip sveriamas, tikrinamas, ir kita savybė – vertingas, naudotinas, kokybiškas. Šiuo atveju vertybės yra tos, kurios aukštai vertinamos. Visokie –umai tai vertybės, kilusios iš savybių. Yra vertybių, kurios nusakomos trumpai, pavyzdžiui, iš žodžio drąsus kilo drąsa. „Žmogus, pasižymintis drąsa“.

Yra ir kitokios rūšies vertybių. Štai kad ir išlikimas. Tai vertybė, kuri kilusi iš veiksmažodžio išlikti. Beje, ankščiau paminėta drąsa taip pat sėkmingai gali būti kilusi iš veiksmo drįsti, išdrįsti. Vertybės, kaip savybės, kilmę yra gana sudėtinga nustatyti, nes lietuvių kalboje visi žodžiai yra glaudžiai susiję.

Tai kam pagaliau reikalingos vertybės? Ką su jomis galima daryti, kaip naudotis? Kuo skiriasi žmogus, visiškai nežinantis jokių vertybių, nuo žmogaus daug išmanančio apie jas? Tie žmonės gali visiškai niekuo vienas nuo kito nesiskirti. Vertybės tik tada tampa vertingos, kai yra naudojamos. Kad būtų naudojamos, jos turi būti atpažįstamos žmoguje arba kur nors kitur. Po to jas reikia mokėti pritaikyti savo gyvenime, veiksmuose, sprendimuose.

Vienas iš vertybių panaudojimų –  vertinimas. Nežinant, nesuprantant, nemokant pastebėti ir išskirti vertybių, negalima vertinti. Skirtingoje situacijoje  esančiam žmogui reikalingos skirtingos vertybės. Sargui, pavyzdžiui, reikalingas budrumas, o ne darbštumas. Prižiūrėtojui nereikalingas komunikabilumas. Chirurgui vargu ar reikalingas uolumas. Autobuso vairuotojui visiškai netinka veržlumas. Kaip įvertinti mokytoją, kurio vertybė - griežtumas? Arba prekių pardavėją, kuris pasižymi santūrumu? Gal, kaip žmogui, ta savybė ir labai dera, bet darbo pobūdis reikalauja bendrauti su klientais, o ne tylėti vandens prisisiurbus. Kita vertus, santūrumas dar tapatinamas su neišsišokimu.

Kas netinka, pastebėti labai lengva (ir juokinga), o štai kokios vertybės būtų pageidautinos? Sąžiningumas? Tai gana sudėtinga vertybė. Vienoje situacijoje ji reiškia viena, kitoje – visiškai kita. „Sąžiningai prisipažinti padarius kažką negero“. Kitoje situacijoje sąžiningai turi tylėti ir nieko nepasakyti - jei karo metu esi žvalgas. Sąžiningas darbuotojas gana geras, tačiau kai reikia kūrybingumo, išradingumo, tai sąžiningumas nelabai padeda. Ypač, kai tas darbuotojas moka tik sąžiningai atlikti pateiktas užduotis. Įvairiose gyvenimo situacijose reikia gana skirtingų savybių. Jeigu esi universalus žmogus, turintis savyje ir taikantis labai daug vertybių, tai jas tenka kažkaip perorganizuoti, valdyti, išjunginėti. Tai jau yra ne vertinimo darbas, o vertybių taikymas savo veiksmuose, sprendimuose. Paprastai pats sau esi ir vertintojas, ir vertybių taikytojas.

Tobulas žmogus bus tas, kuris žinos daug įvairiausių vertybių (arba pačias esmines, svarbiausias), mokės jas atskirti vieną nuo kitos ir savyje ir kitame, taip pat mokės tobulai jas taikyti, naudoti. Atliekant konkrečias užduotis žmogui reikės panaudoti vienas vertybes, nuslopinant kitas. Nuslopinamos vertybės pagal aktualumą nuleidžiamos žemyn, o reikalingos - iškeliamos į viršų. Tobulas žmogus mokės įvertinti pačias vertybes,  atrinkti esmines. Esminės vertybės tai tos, kurios dalyvauja beveik visur. Tai pamatinės vertybės, kartais vadinamos net dėsniais.