| Kas       galėtų pasigirti, kad jam gyvybė nėra vertybė? Maža to, jeigu tu   tos     vertybės nevertini savyje, tai gal tu jos nevertini ir kituose?     Gyvybės   išsaugojimas yra viena svarbiausių visų gyvybės rūšių   vertybė -     egzistencijos pagrindas. Tuo net nereikėtų per daug   rūpintis, nes  tai    įrašyta kiekvieno gyvo organizmo genuose. Jame   gali nebūti nei   mąstymo,   nei suvokimo, net smegenų, bet kažkokiu   būdu organizmas atlieka       tą funkciją. Gyvybės išsaugojimas yra toks stiprus, kad gresiant       pavojui išlikimui, ant svarstyklių lėkštelių gali būti sulyginamos  dvi      gyvybės. Viena svarbesnė, kita – mažiau svarbi. Spėju, kad taip  per      globalinį atšalimą ir išliko žmonės, kai per trumpą laiką  nebeliko      augalų. Tam, kad išlikti, teko prisitaikyti vartoti gyvūnų  mėsą.      Apsisaugojimui nuo mirtį nešančio šalčio, teko išmokti  nudirti ir      panaudoti gyvūnų kailį. Kas tai sugebėjo – išliko, kas  nesugebėjo      perorientuoti savęs – išmirė. Šiuo atveju išlikimas yra  ne paprasčiausia      vertybė, tai yra gyvenimo dėsnis. Kapitalinis  dėsnis. Per visą     žmonijos  istoriją  jis yra taip stipriai įaugęs,  kad žmogus ir be     pavojaus  išlikimui iš inercijos taikė šį dėsnį.  Kovoje už būvį, už     geresnę ir  patogesnę gyvenime vietą vis būdavo  naudojamas kito gyvybės     atėmimas.  Kas buvo stipresnis,       tas ir galėjo taikyti tą jėgą. Išlikimo vedini, žmonės pradėjo ir       burtis į grupes, nes tuomet jie tapo stipresne jėga. Organizaciniai       sugebėjimai ryškiai sustiprino išlikimą. Taip atsirado valdžia,       autoritetas, gerai organizuotos grupės. Ir visa tai tik dėl geresnio,       saugesnio išlikimo. 
 Tas lyrinis, įsivaizduojamas   nukrypimas     yra tam, kad parodyti, kaip veikia galingos vertybės.  Esminė,   pamatinė    vertybė yra ta, kuri veikia beveik visuose  žmonėse. Ji taip   pat  veikia   ir gyvūnijos tarpe. Jeigu ji yra visur,  tai gyvybės    išsaugojimas bus   svarbus bet kuriam gyvūnui. Tačiau,  suvokti, kad kito    gyvybė taip pat       yra vertybė, gali tik aukštesnio intelekto sutvėrimas. Suvokimas,    kad    reikia saugoti ne tik save, bet ir kitokius gyvūnus arba rūšis,    yra    aukščiausio išlikimo suvokimas. Tai jau dvasingumą išreiškianti savybė. Rūpintis ne tik savimi, savo rūšimi, bet ir       kitomis - yra dvasingumas. Suvokimas, kad ir kitam gali būti blogai       reikalauja ypatingo ryšio. Jeigu tai supranta netgi gyvūnai, tai       dvasingumas jiems taip pat nesvetimas. Tik žmogus gali drąsiai pasakyti, kad „svetimo skausmo nebūna“,       nes jis to nejaučia. Gyvūnai turi kitokius ryšius, todėl jie     paprastai   nežaloja kitų gyvūnų tik šiaip sau, ne iš būtinybės ar     išlikimo  vedini.
 
 Ar labai bus dvasingas žmogus, kuris iššaudė šiaip sau, niekam neprasikaltusius gandrus? Šiuo atveju kokia savybė veikė žmoguje, jeigu jis taip pasielgė? Žinoma ji bus ne vertybė. Tai trūkumas, defektas, brokas. Tačiau motyvas taip pasielgti juk turėjo būti. Taip mes prieiname prie neigiamų vertybių, kurios gali vadintis trūkumais, blogybėmis. Kodėl tai pavadinau vis tiek vertybe, o ne paprasčiausia savybe? Jeigu neegzistuotų atvirkščia gėriui, neigiamų vertybių piramidė,       tai niekas tų savybių vertybėmis nevadintų. Tačiau yra blogį       atstovaujantys žmonės, kuriems tos neigiamos savybės yra vertybės. Kad       tai blogai - niekas neabejoja. Tačiau vien to egzistavimas parodo,   kad     kažkur yra slypinčios to priežastys. Priežastys, auginančios žmoguje neigiamas savybes. Šiuo metu mes jų nenagrinėsime. Tai bus kur nors.
 
 Iš visos tos lengvos vertybių analizės galima pasidaryti labai vertingų       išvadų. Vertybės yra globalinės reikšmės – esminės, pamatinės,       svarbiausios. Yra ir sudėtingų, daugiaprasmių, sunkiai suvokiamų       vertybių. Yra labai siaurose srityse taikomų vertybių. Yra vertybių       hierarchija – išsidėstymas pagal svarbą, reikšmę, įtakos stiprumą.       Vertybės tai, kaip energijos rūšys, jėgos, kurios gali įtakoti  veiksmus,      sprendimus, pasirinkimą. Yra toks vertybių pritaikymo,  panaudojimo      efektyvumas. Vienos jų sudėtingai sunkiai naudojamos,  kitos - gali   būti    labai lengvai, aiškiai pritaikomos. Taip pat  sužinojome, kad   vertybės    gali būti ne tik žmoguje, nors jis gali  jas įvardinti.   Gyvūnai jomis    naudojasi be įvardijimų – „nešok prieš stipresnį“.       Tai pat vertybės yra glaudžiai susiję su tam tikromis sritimis.      Kartais  ne viską galima įvardinti, nes yra tokių vertybių, kurių nei      žodžiais,  nei veiksmais, nei kitais apibūdinimais neišreikši. Tai  yra      sudėtingiausios, sunkiai paaiškinamos, bet veikiančios žmogaus,  o  gal   ir   gyvūnų gyvenimą, elgesį vertybės.
 2006-02-05
 06:57 - 8:55
 A.G.
 |