Prieš pradėdami aiškintis esminių vertybių sistemą, pasiaiškinkime kas yra tos vertybės, iš kur jos atsiranda ir ką jos duoda. Jau iš paties žodžio galima suprasti, kad vertybė yra susijusi su žodžiais vertė, vertingas, verta, vertinimas. Priesaga –ybė rodo kad tų savybių yra daug, gal net daugybė. Kažkur vienoje vietoje paminėta, kad priskaičiuojama iki 1500 vertybių. Jeigu imti bendras, visuotinai pripažįstamas vertybes, tai gal jų tiek ir susidarys, tačiau kiekvienas žmogus dar turi ir savo vertybes. Tas, kurios būtent jam yra vertingos. Kad išsiaiškinti vertybes, pirma  reikia jas apsibrėžti, po to analizuoti jų savybes.

Dažniausios vertybės yra kilę iš būdvardžių – žodžių, apibūdinančių savybes. Iš žodžio darbštus kilo tokia savybė – darbštumas. Jeigu ji vertinama, tai vertybė. Pats žodis vertinama turi bent dvi ryškias prasmes – vertinamas, panašiai kaip sveriamas, tikrinamas, ir kita savybė – vertingas, naudotinas, kokybiškas. Šiuo atveju vertybės yra tos, kurios aukštai vertinamos. Visokie –umai tai vertybės, kilusios iš savybių. Yra vertybių, kurios nusakomos trumpai, pavyzdžiui, iš žodžio drąsus kilo drąsa. „Žmogus, pasižymintis drąsa“.

Yra ir kitokios rūšies vertybių. Štai kad ir išlikimas. Tai vertybė, kuri kilusi iš veiksmažodžio išlikti. Beje, ankščiau paminėta drąsa taip pat sėkmingai gali būti kilusi iš veiksmo drįsti, išdrįsti. Vertybės, kaip savybės, kilmę yra gana sudėtinga nustatyti, nes lietuvių kalboje visi žodžiai yra glaudžiai susiję.

Tai kam pagaliau reikalingos vertybės? Ką su jomis galima daryti, kaip naudotis? Kuo skiriasi žmogus, visiškai nežinantis jokių vertybių, nuo žmogaus daug išmanančio apie jas? Tie žmonės gali visiškai niekuo vienas nuo kito nesiskirti. Vertybės tik tada tampa vertingos, kai yra naudojamos. Kad būtų naudojamos, jos turi būti atpažįstamos žmoguje arba kur nors kitur. Po to jas reikia mokėti pritaikyti savo gyvenime, veiksmuose, sprendimuose.

Vienas iš vertybių panaudojimų –  vertinimas. Nežinant, nesuprantant, nemokant pastebėti ir išskirti vertybių, negalima vertinti. Skirtingoje situacijoje  esančiam žmogui reikalingos skirtingos vertybės. Sargui, pavyzdžiui, reikalingas budrumas, o ne darbštumas. Prižiūrėtojui nereikalingas komunikabilumas. Chirurgui vargu ar reikalingas uolumas. Autobuso vairuotojui visiškai netinka veržlumas. Kaip įvertinti mokytoją, kurio vertybė - griežtumas? Arba prekių pardavėją, kuris pasižymi santūrumu? Gal, kaip žmogui, ta savybė ir labai dera, bet darbo pobūdis reikalauja bendrauti su klientais, o ne tylėti vandens prisisiurbus. Kita vertus, santūrumas dar tapatinamas su neišsišokimu.

Kas netinka, pastebėti labai lengva (ir juokinga), o štai kokios vertybės būtų pageidautinos? Sąžiningumas? Tai gana sudėtinga vertybė. Vienoje situacijoje ji reiškia viena, kitoje – visiškai kita. „Sąžiningai prisipažinti padarius kažką negero“. Kitoje situacijoje sąžiningai turi tylėti ir nieko nepasakyti - jei karo metu esi žvalgas. Sąžiningas darbuotojas gana geras, tačiau kai reikia kūrybingumo, išradingumo, tai sąžiningumas nelabai padeda. Ypač, kai tas darbuotojas moka tik sąžiningai atlikti pateiktas užduotis. Įvairiose gyvenimo situacijose reikia gana skirtingų savybių. Jeigu esi universalus žmogus, turintis savyje ir taikantis labai daug vertybių, tai jas tenka kažkaip perorganizuoti, valdyti, išjunginėti. Tai jau yra ne vertinimo darbas, o vertybių taikymas savo veiksmuose, sprendimuose. Paprastai pats sau esi ir vertintojas, ir vertybių taikytojas.

Tobulas žmogus bus tas, kuris žinos daug įvairiausių vertybių (arba pačias esmines, svarbiausias), mokės jas atskirti vieną nuo kitos ir savyje ir kitame, taip pat mokės tobulai jas taikyti, naudoti. Atliekant konkrečias užduotis žmogui reikės panaudoti vienas vertybes, nuslopinant kitas. Nuslopinamos vertybės pagal aktualumą nuleidžiamos žemyn, o reikalingos - iškeliamos į viršų. Tobulas žmogus mokės įvertinti pačias vertybes,  atrinkti esmines. Esminės vertybės tai tos, kurios dalyvauja beveik visur. Tai pamatinės vertybės, kartais vadinamos net dėsniais.

Kas galėtų pasigirti, kad jam gyvybė nėra vertybė? Maža to, jeigu tu tos vertybės nevertini savyje, tai gal tu jos nevertini ir kituose? Gyvybės išsaugojimas yra viena svarbiausių visų gyvybės rūšių vertybė - egzistencijos pagrindas. Tuo net nereikėtų per daug rūpintis, nes tai įrašyta kiekvieno gyvo organizmo genuose. Jame gali nebūti nei mąstymo, nei suvokimo, net smegenų, bet kažkokiu būdu organizmas atlieka tą funkciją. Gyvybės išsaugojimas yra toks stiprus, kad gresiant pavojui išlikimui, ant svarstyklių lėkštelių gali būti sulyginamos dvi gyvybės. Viena svarbesnė, kita – mažiau svarbi. Spėju, kad taip per globalinį atšalimą ir išliko žmonės, kai per trumpą laiką nebeliko augalų. Tam, kad išlikti, teko prisitaikyti vartoti gyvūnų mėsą. Apsisaugojimui nuo mirtį nešančio šalčio, teko išmokti nudirti ir panaudoti gyvūnų kailį. Kas tai sugebėjo – išliko, kas nesugebėjo perorientuoti savęs – išmirė. Šiuo atveju išlikimas yra ne paprasčiausia vertybė, tai yra gyvenimo dėsnis. Kapitalinis dėsnis. Per visą žmonijos istoriją  jis yra taip stipriai įaugęs, kad žmogus ir be pavojaus išlikimui iš inercijos taikė šį dėsnį. Kovoje už būvį, už geresnę ir patogesnę gyvenime vietą vis būdavo naudojamas kito gyvybės atėmimas. Kas buvo stipresnis, tas ir galėjo taikyti tą jėgą. Išlikimo vedini, žmonės pradėjo ir burtis į grupes, nes tuomet jie tapo stipresne jėga. Organizaciniai sugebėjimai ryškiai sustiprino išlikimą. Taip atsirado valdžia, autoritetas, gerai organizuotos grupės. Ir visa tai tik dėl geresnio, saugesnio išlikimo.

Tas lyrinis, įsivaizduojamas nukrypimas yra tam, kad parodyti, kaip veikia galingos vertybės. Esminė, pamatinė vertybė yra ta, kuri veikia beveik visuose žmonėse. Ji taip pat veikia ir gyvūnijos tarpe. Jeigu ji yra visur, tai gyvybės išsaugojimas bus svarbus bet kuriam gyvūnui. Tačiau, suvokti, kad kito gyvybė taip pat yra vertybė, gali tik aukštesnio intelekto sutvėrimas. Suvokimas, kad reikia saugoti ne tik save, bet ir kitokius gyvūnus arba rūšis, yra aukščiausio išlikimo suvokimas. Tai jau dvasingumą išreiškianti savybė. Rūpintis ne tik savimi, savo rūšimi, bet ir kitomis - yra dvasingumas. Suvokimas, kad ir kitam gali būti blogai reikalauja ypatingo ryšio. Jeigu tai supranta netgi gyvūnai, tai dvasingumas jiems taip pat nesvetimas. Tik žmogus gali drąsiai pasakyti, kad „svetimo skausmo nebūna“, nes jis to nejaučia. Gyvūnai turi kitokius ryšius, todėl jie paprastai nežaloja kitų gyvūnų tik šiaip sau, ne iš būtinybės ar išlikimo vedini.

Ar labai bus dvasingas žmogus, kuris iššaudė šiaip sau, niekam neprasikaltusius gandrus? Šiuo atveju kokia savybė veikė žmoguje, jeigu jis taip pasielgė? Žinoma ji bus ne vertybė. Tai trūkumas, defektas, brokas. Tačiau motyvas taip pasielgti juk turėjo būti. Taip mes prieiname prie neigiamų vertybių, kurios gali vadintis trūkumais, blogybėmis. Kodėl tai pavadinau vis tiek vertybe, o ne paprasčiausia savybe? Jeigu neegzistuotų atvirkščia gėriui, neigiamų vertybių piramidė, tai niekas tų savybių vertybėmis nevadintų. Tačiau yra blogį atstovaujantys žmonės, kuriems tos neigiamos savybės yra vertybės. Kad tai blogai - niekas neabejoja. Tačiau vien to egzistavimas parodo, kad kažkur yra slypinčios to priežastys. Priežastys, auginančios žmoguje neigiamas savybes. Šiuo metu mes jų nenagrinėsime. Tai bus kur nors.

Iš visos tos lengvos vertybių analizės galima pasidaryti labai vertingų išvadų. Vertybės yra globalinės reikšmės – esminės, pamatinės, svarbiausios. Yra ir sudėtingų, daugiaprasmių, sunkiai suvokiamų vertybių. Yra labai siaurose srityse taikomų vertybių. Yra vertybių hierarchija – išsidėstymas pagal svarbą, reikšmę, įtakos stiprumą. Vertybės tai, kaip energijos rūšys, jėgos, kurios gali įtakoti veiksmus, sprendimus, pasirinkimą. Yra toks vertybių pritaikymo, panaudojimo efektyvumas. Vienos jų sudėtingai sunkiai naudojamos, kitos - gali būti labai lengvai, aiškiai pritaikomos. Taip pat sužinojome, kad vertybės gali būti ne tik žmoguje, nors jis gali jas įvardinti. Gyvūnai jomis naudojasi be įvardijimų – „nešok prieš stipresnį“. Tai pat vertybės yra glaudžiai susiję su tam tikromis sritimis. Kartais ne viską galima įvardinti, nes yra tokių vertybių, kurių nei žodžiais, nei veiksmais, nei kitais apibūdinimais neišreikši. Tai yra sudėtingiausios, sunkiai paaiškinamos, bet veikiančios žmogaus, o gal ir gyvūnų gyvenimą, elgesį vertybės.
2006-02-05
06:57 - 8:55
A.G.