IV. Žmogaus, visuomenės, valstybės, žmonijos ateities

MODELIAVIMAS

1. Modeliavimo įvadas.
2. Pradinės sąlygos.
3. Dėsningumų poveikis ateities modeliavimui.
4. Žmogaus, visuomenės, valstybės modeliavimo problemos.
5. Tobuliausi ateities modeliavimo pagrindai.
6. Ateities modeliavimo – kūrimo mechanizmas.
7. Pirmaujančiųjų paskirtis.
8. Gailestingumo funkcijos realizavimas ateityje.
9. Optimalių kontrastų realizacija ateities modelyje.
10. Žmonijos demografinių problemų pasekmės gyvenimo kokybei.
11. Ateities žmogaus žinių, informacijos valdymo problemos.
12. Meno reikšmė ateities kūrime.
13. Pažinimo metodų reikšmė ateities realizacijoje.
14. Mokslo perspektyvos ateities kūrime.
15. Principinių naujų modelių įvedimas.
16. Dvasios reikšmė ateityje.
17. Talentingų, gabių, kūrybingų žmonių reikšmė ateities kūrime.







1. Modeliavimo įvadas

Bandymai sukurti ateities valstybės ar žmonijos modelį negali remtis tam tikrų globalių procesų paprasta matematine suma. Ateitis yra įtakojama labai daugelio faktorių, todėl siaurų sričių nagrinėjimas ir įvertinimas duos mažai naudos. Kadangi žmogaus, visuomenės, valstybės, žmonijos egzistencija priklauso nuo labai daug tarpusavyje specifiškai susijusių faktorių, tai ateities tiksliam modeliavimui būtinas visų jų reikšmės įvertinimas. Tai, kad atskiros valstybės turi panašius gamtos išteklius, gyventojų mentalitetą, valstybės modelį dar nereiškia, kad šios valstybės vystysis panašia kryptimi. Ateities modeliavimas, bandant nutiesti liniją nuo iki tol vykusių procesų ir pagal jų kitimą praeityje, yra gana primityvus modeliavimo būdas.

Lygiai taip pat sudėtinga modeliuoti kiekvieno jauno individo ateitį. Tam mes  turime išsiaiškinti jo sugebėjimus, galimybes, jo psichofizinius duomenis, gyvenimo ar aplinkos sąlygas. Visa tai labai priklauso ir nuo visuomenės padėties. Gyvenant totalitarinėje valstybėje individo vystymasis bus vienoks, tuo tarpu labai išsivysčiusioje valstybėje jo ateitis gali būti visiškai kitokia. Išorinės sąlygos, kaip ir vidinės, yra be galo svarbus veiksnys ateities modeliavimui.

Vertinant bet kurią sistemą, turi būti atsižvelgiama į tam tikras užduoties sąlygas. Modeliuojant žmogų, reiktų atkreipti dėmesį į tai kas yra jo tėvai, kokios jo gyvenimo sąlygos, vieta, padėtis visuomenėje, santvarka, istorinis paveldėjimas, žmonijos istorinis laikmetis, jos padėtis išsivystymo požiūriu.

Modeliavimui turi būti sukaupta kiek galima daugiau duomenų, kad įvertinti jų įtaką žmogui ateityje. Dėl to griebiamasi netgi visuotinai smerkiamų, pasišaipymo objektu tapusių, ateities spėjimo būdų. Juos mes paliksime tyrinėtojams.

Sąlygas galima būtų skirstyti į išorines ir vidines. Tačiau, gerai pažvelgus, tokią takoskyrą padaryti bus gana sunku, nes pasaulyje viskas yra stipriai susiję. Kita priežastis, kuri labai kenkia modeliavimo tikslumui, bet padeda gyvenimui yra jo stiprus kitimas. Žmogaus ar žmonijos kitimas yra toks reikšmingas faktorius, kad jo neįvertinimas gali duoti didžiules paklaidas. Tik tas, kuris pats sugeba daryti gyvenime didelius pakitimus, gali teisingiau įvertinti kitimo reikšmę. Pasyvaus stebėtojo įžvalgos bus greičiausiai neteisingos.



Taigi, pereikime prie ateities modeliavimo. Kol kas nepasirenkame konkretaus  objekto, nes esminiai principai galios visoms sistemoms.



2. Pradinės sąlygos.

Fizikinei sistemai paprastai tai yra masė, greitis, kryptis, poveikio jėgos, veikiantys dėsniai, kūno savybės, sąveikos, pašaliniai poveikiai. Žmogui tai jo tėvai, genetinė informacija, kaip paveldėjimas, tėvų arba jo paties startinė padėtis, finansinis stovis, visuomeninis statusas, tėvų santykis su visuomene, auklėjimo kriterijai, tuo metu galiojančios visuomenės normos, įstatymai, valstybės padėtis, visuomenės vidinė situacija, galimybės susirasti savo vietą gyvenime, tam reikalingų išteklių buvimas, visokiausi trukdymai. Įvertinus šiuos ir daugybę kitų faktorių galima būtų tiksliausiai modeliuoti vieno asmens gyvenimą.



3. Dėsningumų poveikis ateities modeliavimui.

Materialaus kūno tolesnis egzistavimas priklauso nuo tam tikrų dėsningumų. Jeigu visus juos teisingai žinai, tai gali gana teisingai įvertinti kūno padėtį ir būvį po tam tikro laiko. Žinoma, visų dėsnių žinojimas gali būti tik hipotetinis. Tam ir yra skirtas mokslas, kad kaip galima tiksliau ir teisingiau įvertinti visus dėsningumus. Jis turi aprašyti jų sąveikas, tarpusavio ryšius, poveikį įvairiausiems kūnams ir sistemoms. Mūsų atveju, modeliuojant žmogaus ateitį, mes turime įvertinti ne tik fizikinius dėsnius, bet ir visuomeninius, ekonominius, socialinius, politinius, psichologinius, medicininius ir daug kitų. Tokiu atveju žmogaus modeliavimas būtų beveik neįmanomas, nors daugelyje minėtų sričių yra išvesti tam tikri dėsningumai. Tačiau jų pasitvirtinimo statistiškumas yra labai žemas. Kai kurie įtariami dėsningumai tikrinant statistinėse grupėse pasireiškia tik keletu procentų, geriausiu atveju kelių dešimčių procentų ribose. Toks dėsningumas, kuris pasitvirtintų bent 90 procentų, žmogaus vystymuisi padarytų didžiulę įtaką. Deja, mūsų mokslai žmogaus ar visuomenės vystymąsi nesugeba ištyrinėti tokiu tikslumu. Mokslo tikslumas, galiojantis tiksliuose moksluose, beveik nepritaikomas socialiniuose moksluose bei žmogaus ateities prognozavime.



4. Žmogaus, visuomenės, valstybės modeliavimo problemos.

Skirtingai nuo fizikinių kūnų ir sistemų, žmogus, visuomenė, valstybė negali būti lengvai patalpinama į tam tikrus supaprastintus faktorius, kaip ekonomika, gamtos resursai, demografija, švietimas ir kitus. Žmogų, visuomenę, valstybę valdo ir tam tikri dėsningumai, kuriuos apžvelgėme pradžioje ir vidinės skaičiavimams nepaklusnios nuostatos. Įvertinti jų poveikį paprasčiausiu paskaičiavimu būtų žmogaus esybės nuvertinimas. Viena iš problemų, kuri nepasiduotų jokiems loginiams įvertinimams – tai žmogaus, visuomenės, valstybės siekimas užimti dar neužimtą, laisvą nišą. O tai reiškia, kad joks loginis, matematinis bandymas modeliuoti jų ateitį būtų neteisingas. Kompiuterinė programa negali išduoti tokio rezultato, kuris nėra joje įprogramuotas. Šiuo požiūriu ateitį išvesti iš praeities, kaip geriausią jos tęstinumo variantą, būtų tik maža dalelė tiesos. Žymiai daugiau ateities atitiktų toks modeliavimas, kai programa duotų visus, netgi neįmanomus ateities modelius, juos vėliau tikrindama pagal atitikimą jau žinomiems dėsniams bei nukrypimams nuo jų. Kadangi nežinoma, kokie dar dėsniai atsiras ateityje, toks modeliavimas gali pasiteisinti tik tuo atveju, kai žmonija nedarys jokio posūkio ar šuolio, kas jos istorijoje vyksta gana dažnai.



5. Tobuliausi ateities modeliavimo pagrindai.

Šiuolaikinis kompiuterinis modeliavimas gali tik įspėti mus apie gresiančią fizikiniam pasauliui krizę. Iš to patiems galima darytis išvadas kur link žmonija turėtų eiti. Tikslus ar netikslus materialių sąlygų įvertinimas modeliuojant neturi lemiamos įtakos. Čia svarbiausios yra tendencijos, o joms aptikti nereikia jokių sudėtingų apskaičiavimų. Ir taip visiems aišku, kad esami žemės resursai baigsis. Tai įvyks ankščiau ar vėliau, priklausomai nuo to, kokią ateities strategiją žmonija pasirinks. Strategijos pasirinkimas labiausiai priklausys nuo pirmaujančių pasaulyje valstybių. Galimas ir kitas kelias, kuriame strategijos pasirinkimas darys įtaką visai žmonijai. Ateities principų suvokimas įtakos ne tik ateities modeliavimą, bet ir kūrimą. Kas gali turėti didžiausią įtaką visos žmonijos suvokimui? Užtenka tik vienam žmogui atrasti ir paskleisti žinią apie tobulesnį valstybės (tuo pačiu ir žmonijos) vystymosi kelią, kaip visi tuoj ims domėtis, tikrinti, bandyti, realizuoti. Priklausomai nuo to kelio tikslumo ir teisingumo to modelio realizacijai gali būti skirtingas laikas. Kuo jis bus pranašesnis už dabar egzistuojančius, tuo jo realizacijos laikas bus trumpesnis. Ir visa tai įmanoma tik vieno žmogaus – atradėjo pagalba.



6. Ateities modeliavimo – kūrimo mechanizmas.

Niekam nebus paslaptis, kaip tikrinami mechanizmai. Jie turi turėti savo paskirtį, veikimo principus, atlikimo kokybę, kiekybę bei greitį. Tas pats galioja ir žmogaus, visuomenės, valstybės, žmonijos modeliavime. Nesunkiai tuos principus galima pritaikyti patiems. Tik iki šiol nėra iki galo aiški žmonijos egzistavimo paskirtis. Gal dauguma pasakytų, kad ji skirta patiems žmonėms. Šis klausimas kol kas tegul lieka neatsakytas. Ir be paskirties galima įžiūrėti žmonijos vystymosi trūkumų. Trūkumas – tai akivaizdus neatitikimas visuotinai pripažintiems dėsniams. Dėsniai, galiojantys žmogui kaip asmeniui, yra gana neblogai apibrėžti, bet jie ne visada taikomi visuomenės rėmuose, taip pat ir atskirų valstybių. Sukčiavimas žmogaus atžvilgiu yra nusikaltimas, o valstybiniu mastu priklauso nuo to, kas tai daro. Jeigu tai daro silpna valstybė, tai ji gali būti sudrausminta, jeigu stipri - ji gali į tai nekreipti dėmesio. Karai ir prievarta atneša didesnes nelaimes nei susitarimai. Valstybė yra toks objektas, kuris turi savarankiškas, dažnai nepriklausomas nuo kitų valstybių struktūras. Tokios valstybės ignoravimas ar atribojimas nuo viso pasaulio nieko gero neduos, ji egzistuos toliau. Kokios priemonės gali būti panaudotos visuotinam teisingumui užtikrinti? Tos priemonės pirmiausia turi neprieštarauti esminiams principams, siekiams, dėsniams.



7. Pirmaujančiųjų paskirtis.

Valstybių atsiribojimas sienomis, įstatymais, kitokiais barjerais sudaro joms sąlygas skirtingai vystytis. Lygiai tas pats galioja ir žmonėms. Bet kokia to paskirtis? Ar tik tam, kad vienas išsišoktų pirmyn? Pačių garsiausių žmonijos istorijoje žmonių atradimai tapo prieinami visai žmonijai, nors daugelis norėtų juos pasisavinti ir pastoviai iš to gauti nepelnytos naudos. Žmogaus, valstybės išsišokimas į priekį reikalingas tam, kad kiti žmonės, valstybės turėtų tinkamą tobulėjimui siekti pavyzdį ir juo remtųsi visa žmonija. Iš kitos pusės, išsišokęs į priekį negali būti išnaudojamas, negauti už tai atlygio, apdovanojimo, dėkingumo. To pranašumo panaudojimas kitoms valstybėms, žmonėms engti, išnaudoti, apgaudinėti netgi “teisėtais” būdais yra nusikaltimas žmonijai. Pavyzdys yra ne tam, kad kiti jam vergautų ir suneštų duokles, o tam, kad kiti pasitemptų iki pavyzdžio lygio.



8. Gailestingumo funkcijos realizavimas ateityje.

Vienas iš pagrindinių ateities principų yra tobulesnių valdymo metodų plėtimasis nepriklausomai nuo uždarytų sienų. Kitas ateities principas yra rūpesčio nuo asmens, visuomenės, valstybės perkėlimas į visą žmoniją. Visa žmonija turi vieningai rūpintis savo išlikimu. Tai palaikančios valstybės turi perimti vadovavimą. Žemę turi valdyti besirūpinančių visa žmonija sąjunga, o ne stipriausios Žemės valstybės. Turi būti ieškomos technologijos, kurios leistų kiek galima ilgiau egzistuoti žmonijai, o ne vestų ją link energijos bado, karų ir pražūties slenksčio. Rūpestis turi neapsiriboti vien tik žmonija. Tas, kas esti viršuje turi rūpintis visais žemės gyvūnais, augalais, netgi jos pačios saugumu. Jeigu stipriausias tuo nesirūpina, vadovavimą perima tas, kas tuo rūpinasi. Pagrindinis žemės politikos uždavinys – suvienyti joje gyvenančius žmones visų labui.