1-ma redakcija

Siųsta 2005-06-21

LR Prezidentui  Valdui Adamkui

ATEITIES ŽMOGAUS, VISUOMENĖS, VALSTYBĖS,

ŽMONIJOS UNIVERSALIOS VIZIJOS KŪRIMAS

(PROJEKTAS)

3-čia redakcija  2006 rugsėjis

TIKSLAS: surasti universalius, globalius vystymosi dėsningumus ir juos pritaikyti ateities modelyje. Maksimalistinės vizijos kūrimas.

SĄLYGOS: naudojantis istoriniu vientisumu suprasti žmonijos vystymosi eigą.

METODIKA: reiškinių ir įvykių analizavimas, vertinimas, lyginimas. Dėsningumų, principų paieška ir modifikavimas.




TURINYS




I.    ĮVADAS
II.  PRINCIPAI, kuriais grindžiama ateities visuomenė, valstybė, žmonija

1. Laisvanoriškumas
2. Teisių lygybė ir pagarba
3. Bendri interesai
4. Jungimasis
5. Bendravimas
6. Teisingumas
7. Susitarimas
8. Viršenybė
9. Tikėjimas teisingumu
10. Vertinimas






III.             VEIKSNIAI, vienijantys žmoniją

1. Išlikimo siekis.
2. Teisingumo siekis.
3. Gailestingumo siekis.
4. Tobulėjimo siekis.
5. Grožio siekis.
6. Dvasingumo siekis.




IV.              Žmogaus, visuomenės, valstybės, žmonijos ateities MODELIAVIMAS

1. Modeliavimo įvadas.
2. Pradinės sąlygos.
3. Dėsningumų poveikis ateities modeliavimui.
4. Žmogaus, visuomenės, valstybės modeliavimo problemos.
5. Tobuliausi ateities modeliavimo pagrindai.
6. Ateities modeliavimo – kūrimo mechanizmas.
7. Pirmaujančiųjų paskirtis.
8. Gailestingumo funkcijos realizavimas ateityje.
9. Optimalių kontrastų realizacija ateities modelyje.
10. Žmonijos demografinių problemų pasekmės gyvenimo kokybei.
11. Ateities žmogaus žinių, informacijos valdymo problemos.
12. Meno reikšmė ateities kūrime.
13. Pažinimo metodų reikšmė ateities realizacijoje.
14. Mokslo perspektyvos ateities kūrime.
15. Principinių naujų modelių įvedimas.
16. Dvasios reikšmė ateityje.
17. Talentingų, gabių, kūrybingų žmonių reikšmė ateities kūrime.

I. ĮVADAS





Žmonijos istorijos esmės suvokimas – būtina sąlyga norint pradėti kurti žmogaus, visuomenės, valstybės, žmonijos ateities modelį. Šiai sąlygai įgyvendinti  reikia peržvelgti esminius žmonijos ir civilizacijų vystymosi etapus, principus, dėsningumus bei pasekmes.

Kiekvienas žmogus turi jam būdingas gyvenimo, darbo, mąstymo sąlygas bei galimybes. Žmonija yra susiskirsčiusi į šeimas, grupes, tautas, valstybes. Galime save identifikuoti tam tikroje vietoje, tam tikrame laikmetyje gyvenančiais. Kiekvienas laikmetis turi savo specifinį antspaudą. Susipažindami su mus supančiu pasauliu, matome, kad žmonės yra skirtingi, skirtingos jų gyvenimo sąlygos, visuomeninė padėtis, nusistovėjęs santykių kompleksas, įvairūs valstybės ar žmonių grupės valdymo, sugyvenimo pagrindai, principai.

Artimiausia žmogui yra jo paties šeima. Galime pastebėti, kad santykiai  šeimoje grindžiami panašiais dėsningumais bei principais, kaip ir santykiai tarp valstybių ar kitų subjektų. Patyrinėkime juos.

III. VEIKSNIAI,
vienijantys žmoniją

1. Išlikimas.

Jis veikia pradedant atskiru asmeniu ir baigiant visa žmonija. Į išlikimą įeina atsiradimas (gimimas), įsitvirtinimas, plėtimasis, dauginimasis, paveldimumas, paveldėjimas, sąlygų egzistavimui sudarymas, palaikymas ir daugelis kitų faktorių. Išlikimas - visuotinis dėsningumas, veikiantis ne tik tarp gyvųjų sutvėrimų, bet ir negyvojoje gamtoje, fizikiniuose kūnuose.



2. Teisingumo siekis.

Niekas nenorėtų būti apgautas, ar jis yra stiprus, ar - silpnas. Net ir stipriausias susimąstytų ir pradėtų laikytis to dėsningumo, jeigu suprastų, kad virš jėgos yra stipresnė jėga. Tai, ką taikai kitiems, gali būti panaudota prieš tave. Teisingumas atsako už teisingus mainus, santykius, už teisėtos nuosavybės išsaugojimą ir gynimą.



3. Gailestingumo siekis.

Niekas negali būti tikras, kad jam negresia koks nors nežinomas pavojus. Užeina epidemijos, atsitinka nelaimės, nenumatyti ar neįspėjami įvykiai. Suvokimas to, kad gali atsidurti neįgaliojo vietoje, verčia žmogų, visuomenę, valstybę, žmoniją būti gailestinga ir pasirūpinti likimo nuskriaustaisiais. Gailestingumas skatina tėvus rūpintis vaikais, kol šie nepasiruošę savarankiškam gyvenimui. Šis dėsningumas taip pat garantuoja pagalbą pradedančiam, bausmės panaikinimą, atidėjimą ar sušvelninimą prasikaltusiam. Gailestingumo ignoravimą ištaiso aukščiausias teisingumas.



4. Tobulėjimo siekis.

Kuo toliau pažengusi civilizacija, tuo labiau ji siekia tobulumo. Į tobulėjimo sąvoką telpa progresas, vystymasis, veiklos optimizavimas, naudingumo didinimas, išlaidų mažinimas, naujų mokslo, gyvenimo sričių įsisavinimas, pažinimo gerinimas, procesų automatizavimas, padedančios žmogui technikos kūrimas bei įgyvendinimas ir daugelis kitų funkcijų. Tobulėjimo siekis labiausiai išryškina žmogų iš kitų gyvybės formų. Tai nepailstamas siekis užkariauti vis daugiau, efektyviau ir lengviau. Tačiau, per didelis tobulėjimas nėra vienareikšmiškas gėris. Jis veda prie didėjančių, grėsmingų kontrastų, resursų sekinimo, pasipiktinimo, nesąžiningos konkurencinės kovos ar net iššaukia terorizmo bangą. Tai neharmoningo, netolygaus vystymosi pasekmė. Neapimantis visos visuomenės, žmonijos tobulėjimas yra labai pavojingas. Todėl labiausiai išsivystę, prasimušę į priekį, dalį pastangų turi nukreipti visuomenės, žmonijos vystymosi tolygumui užtikrinti.



5. Grožio siekis.

Vos tik žmogus įgauna galimybę keisti save ir pasaulį, jis neišvengiamai pradeda siekti grožio, harmonijos, teigiamų jausmų. Grožis tai labiausiai priimtinų, pripažintų formų, proporcijų, ryšių teigiamas poveikis žmogui. Grožyje taip pat atsispindi tvarka, dėsningumai, įvairovė. Grožio realizacija padidina konkurencingumą, paklausą, didina prisirišimą. Grožis tobulina žmogaus dvasią, gerina jos santykį su savimi bei kitais žmonėmis. Grožis labiausiai realizuojasi per meną, muziką, literatūrą, dailę, architektūrą, dizainą, madas ir kitais būdais. Šis siekis yra vienas iš žmonijos traukos į priekį jėgų.



6. Dvasingumo siekis.

Kai kam tai bus nesuvokiama vertybė. Vieni išvis nežinos kas tai yra, kitiems ji gali atrodyti gana primityvi. Šiuo metu dvasingumas yra viena iš labiausiai nesuvokiamų žmogaus, visuomenės, valstybės, žmonijos siekių. Dvasingumas  - tai lyg visų siekių įkūnijimas, išplėtimas, tobulinimas ir realizavimas atitinkamuose veiksmuose bei mintyse. Dvasingumo vizuali realizacija nėra tokia paprasta, todėl ir jo įvertinimas žymiai sudėtingesnis nei visų kitų siekių - dėsningumų, nes jis didžiąja dalimi yra nematomas. Tai prilygsta mintiniam veiksmo įsivaizdavimui siekiant, bandant jį realizuoti.

Dvasingumo įsikūnijimai yra žmonijos aukščiausi autoritetai. Jų naudingumo visai žmonijai negali užginčyti niekas, jie neabejotinai svarbūs ir reikšmingi. Šiuo metu dvasingumo siekis nėra lemiamas istorijos variklis, bet jo reikšmė ir įtaka visos žmonijos civilizacijos eigai yra milžiniška.



Atsižvelgiant į šiuos siekius – dėsningumus galima pradėti modeliuoti žmonijos ateitį, kaip iki tol buvusios istorijos raidos tęsinį.

IV. Žmogaus, visuomenės, valstybės, žmonijos ateities

MODELIAVIMAS

1. Modeliavimo įvadas.
2. Pradinės sąlygos.
3. Dėsningumų poveikis ateities modeliavimui.
4. Žmogaus, visuomenės, valstybės modeliavimo problemos.
5. Tobuliausi ateities modeliavimo pagrindai.
6. Ateities modeliavimo – kūrimo mechanizmas.
7. Pirmaujančiųjų paskirtis.
8. Gailestingumo funkcijos realizavimas ateityje.
9. Optimalių kontrastų realizacija ateities modelyje.
10. Žmonijos demografinių problemų pasekmės gyvenimo kokybei.
11. Ateities žmogaus žinių, informacijos valdymo problemos.
12. Meno reikšmė ateities kūrime.
13. Pažinimo metodų reikšmė ateities realizacijoje.
14. Mokslo perspektyvos ateities kūrime.
15. Principinių naujų modelių įvedimas.
16. Dvasios reikšmė ateityje.
17. Talentingų, gabių, kūrybingų žmonių reikšmė ateities kūrime.







1. Modeliavimo įvadas

Bandymai sukurti ateities valstybės ar žmonijos modelį negali remtis tam tikrų globalių procesų paprasta matematine suma. Ateitis yra įtakojama labai daugelio faktorių, todėl siaurų sričių nagrinėjimas ir įvertinimas duos mažai naudos. Kadangi žmogaus, visuomenės, valstybės, žmonijos egzistencija priklauso nuo labai daug tarpusavyje specifiškai susijusių faktorių, tai ateities tiksliam modeliavimui būtinas visų jų reikšmės įvertinimas. Tai, kad atskiros valstybės turi panašius gamtos išteklius, gyventojų mentalitetą, valstybės modelį dar nereiškia, kad šios valstybės vystysis panašia kryptimi. Ateities modeliavimas, bandant nutiesti liniją nuo iki tol vykusių procesų ir pagal jų kitimą praeityje, yra gana primityvus modeliavimo būdas.

Lygiai taip pat sudėtinga modeliuoti kiekvieno jauno individo ateitį. Tam mes  turime išsiaiškinti jo sugebėjimus, galimybes, jo psichofizinius duomenis, gyvenimo ar aplinkos sąlygas. Visa tai labai priklauso ir nuo visuomenės padėties. Gyvenant totalitarinėje valstybėje individo vystymasis bus vienoks, tuo tarpu labai išsivysčiusioje valstybėje jo ateitis gali būti visiškai kitokia. Išorinės sąlygos, kaip ir vidinės, yra be galo svarbus veiksnys ateities modeliavimui.

Vertinant bet kurią sistemą, turi būti atsižvelgiama į tam tikras užduoties sąlygas. Modeliuojant žmogų, reiktų atkreipti dėmesį į tai kas yra jo tėvai, kokios jo gyvenimo sąlygos, vieta, padėtis visuomenėje, santvarka, istorinis paveldėjimas, žmonijos istorinis laikmetis, jos padėtis išsivystymo požiūriu.

Modeliavimui turi būti sukaupta kiek galima daugiau duomenų, kad įvertinti jų įtaką žmogui ateityje. Dėl to griebiamasi netgi visuotinai smerkiamų, pasišaipymo objektu tapusių, ateities spėjimo būdų. Juos mes paliksime tyrinėtojams.

Sąlygas galima būtų skirstyti į išorines ir vidines. Tačiau, gerai pažvelgus, tokią takoskyrą padaryti bus gana sunku, nes pasaulyje viskas yra stipriai susiję. Kita priežastis, kuri labai kenkia modeliavimo tikslumui, bet padeda gyvenimui yra jo stiprus kitimas. Žmogaus ar žmonijos kitimas yra toks reikšmingas faktorius, kad jo neįvertinimas gali duoti didžiules paklaidas. Tik tas, kuris pats sugeba daryti gyvenime didelius pakitimus, gali teisingiau įvertinti kitimo reikšmę. Pasyvaus stebėtojo įžvalgos bus greičiausiai neteisingos.



Taigi, pereikime prie ateities modeliavimo. Kol kas nepasirenkame konkretaus  objekto, nes esminiai principai galios visoms sistemoms.



2. Pradinės sąlygos.

Fizikinei sistemai paprastai tai yra masė, greitis, kryptis, poveikio jėgos, veikiantys dėsniai, kūno savybės, sąveikos, pašaliniai poveikiai. Žmogui tai jo tėvai, genetinė informacija, kaip paveldėjimas, tėvų arba jo paties startinė padėtis, finansinis stovis, visuomeninis statusas, tėvų santykis su visuomene, auklėjimo kriterijai, tuo metu galiojančios visuomenės normos, įstatymai, valstybės padėtis, visuomenės vidinė situacija, galimybės susirasti savo vietą gyvenime, tam reikalingų išteklių buvimas, visokiausi trukdymai. Įvertinus šiuos ir daugybę kitų faktorių galima būtų tiksliausiai modeliuoti vieno asmens gyvenimą.



3. Dėsningumų poveikis ateities modeliavimui.

Materialaus kūno tolesnis egzistavimas priklauso nuo tam tikrų dėsningumų. Jeigu visus juos teisingai žinai, tai gali gana teisingai įvertinti kūno padėtį ir būvį po tam tikro laiko. Žinoma, visų dėsnių žinojimas gali būti tik hipotetinis. Tam ir yra skirtas mokslas, kad kaip galima tiksliau ir teisingiau įvertinti visus dėsningumus. Jis turi aprašyti jų sąveikas, tarpusavio ryšius, poveikį įvairiausiems kūnams ir sistemoms. Mūsų atveju, modeliuojant žmogaus ateitį, mes turime įvertinti ne tik fizikinius dėsnius, bet ir visuomeninius, ekonominius, socialinius, politinius, psichologinius, medicininius ir daug kitų. Tokiu atveju žmogaus modeliavimas būtų beveik neįmanomas, nors daugelyje minėtų sričių yra išvesti tam tikri dėsningumai. Tačiau jų pasitvirtinimo statistiškumas yra labai žemas. Kai kurie įtariami dėsningumai tikrinant statistinėse grupėse pasireiškia tik keletu procentų, geriausiu atveju kelių dešimčių procentų ribose. Toks dėsningumas, kuris pasitvirtintų bent 90 procentų, žmogaus vystymuisi padarytų didžiulę įtaką. Deja, mūsų mokslai žmogaus ar visuomenės vystymąsi nesugeba ištyrinėti tokiu tikslumu. Mokslo tikslumas, galiojantis tiksliuose moksluose, beveik nepritaikomas socialiniuose moksluose bei žmogaus ateities prognozavime.



4. Žmogaus, visuomenės, valstybės modeliavimo problemos.

Skirtingai nuo fizikinių kūnų ir sistemų, žmogus, visuomenė, valstybė negali būti lengvai patalpinama į tam tikrus supaprastintus faktorius, kaip ekonomika, gamtos resursai, demografija, švietimas ir kitus. Žmogų, visuomenę, valstybę valdo ir tam tikri dėsningumai, kuriuos apžvelgėme pradžioje ir vidinės skaičiavimams nepaklusnios nuostatos. Įvertinti jų poveikį paprasčiausiu paskaičiavimu būtų žmogaus esybės nuvertinimas. Viena iš problemų, kuri nepasiduotų jokiems loginiams įvertinimams – tai žmogaus, visuomenės, valstybės siekimas užimti dar neužimtą, laisvą nišą. O tai reiškia, kad joks loginis, matematinis bandymas modeliuoti jų ateitį būtų neteisingas. Kompiuterinė programa negali išduoti tokio rezultato, kuris nėra joje įprogramuotas. Šiuo požiūriu ateitį išvesti iš praeities, kaip geriausią jos tęstinumo variantą, būtų tik maža dalelė tiesos. Žymiai daugiau ateities atitiktų toks modeliavimas, kai programa duotų visus, netgi neįmanomus ateities modelius, juos vėliau tikrindama pagal atitikimą jau žinomiems dėsniams bei nukrypimams nuo jų. Kadangi nežinoma, kokie dar dėsniai atsiras ateityje, toks modeliavimas gali pasiteisinti tik tuo atveju, kai žmonija nedarys jokio posūkio ar šuolio, kas jos istorijoje vyksta gana dažnai.



5. Tobuliausi ateities modeliavimo pagrindai.

Šiuolaikinis kompiuterinis modeliavimas gali tik įspėti mus apie gresiančią fizikiniam pasauliui krizę. Iš to patiems galima darytis išvadas kur link žmonija turėtų eiti. Tikslus ar netikslus materialių sąlygų įvertinimas modeliuojant neturi lemiamos įtakos. Čia svarbiausios yra tendencijos, o joms aptikti nereikia jokių sudėtingų apskaičiavimų. Ir taip visiems aišku, kad esami žemės resursai baigsis. Tai įvyks ankščiau ar vėliau, priklausomai nuo to, kokią ateities strategiją žmonija pasirinks. Strategijos pasirinkimas labiausiai priklausys nuo pirmaujančių pasaulyje valstybių. Galimas ir kitas kelias, kuriame strategijos pasirinkimas darys įtaką visai žmonijai. Ateities principų suvokimas įtakos ne tik ateities modeliavimą, bet ir kūrimą. Kas gali turėti didžiausią įtaką visos žmonijos suvokimui? Užtenka tik vienam žmogui atrasti ir paskleisti žinią apie tobulesnį valstybės (tuo pačiu ir žmonijos) vystymosi kelią, kaip visi tuoj ims domėtis, tikrinti, bandyti, realizuoti. Priklausomai nuo to kelio tikslumo ir teisingumo to modelio realizacijai gali būti skirtingas laikas. Kuo jis bus pranašesnis už dabar egzistuojančius, tuo jo realizacijos laikas bus trumpesnis. Ir visa tai įmanoma tik vieno žmogaus – atradėjo pagalba.



6. Ateities modeliavimo – kūrimo mechanizmas.

Niekam nebus paslaptis, kaip tikrinami mechanizmai. Jie turi turėti savo paskirtį, veikimo principus, atlikimo kokybę, kiekybę bei greitį. Tas pats galioja ir žmogaus, visuomenės, valstybės, žmonijos modeliavime. Nesunkiai tuos principus galima pritaikyti patiems. Tik iki šiol nėra iki galo aiški žmonijos egzistavimo paskirtis. Gal dauguma pasakytų, kad ji skirta patiems žmonėms. Šis klausimas kol kas tegul lieka neatsakytas. Ir be paskirties galima įžiūrėti žmonijos vystymosi trūkumų. Trūkumas – tai akivaizdus neatitikimas visuotinai pripažintiems dėsniams. Dėsniai, galiojantys žmogui kaip asmeniui, yra gana neblogai apibrėžti, bet jie ne visada taikomi visuomenės rėmuose, taip pat ir atskirų valstybių. Sukčiavimas žmogaus atžvilgiu yra nusikaltimas, o valstybiniu mastu priklauso nuo to, kas tai daro. Jeigu tai daro silpna valstybė, tai ji gali būti sudrausminta, jeigu stipri - ji gali į tai nekreipti dėmesio. Karai ir prievarta atneša didesnes nelaimes nei susitarimai. Valstybė yra toks objektas, kuris turi savarankiškas, dažnai nepriklausomas nuo kitų valstybių struktūras. Tokios valstybės ignoravimas ar atribojimas nuo viso pasaulio nieko gero neduos, ji egzistuos toliau. Kokios priemonės gali būti panaudotos visuotinam teisingumui užtikrinti? Tos priemonės pirmiausia turi neprieštarauti esminiams principams, siekiams, dėsniams.



7. Pirmaujančiųjų paskirtis.

Valstybių atsiribojimas sienomis, įstatymais, kitokiais barjerais sudaro joms sąlygas skirtingai vystytis. Lygiai tas pats galioja ir žmonėms. Bet kokia to paskirtis? Ar tik tam, kad vienas išsišoktų pirmyn? Pačių garsiausių žmonijos istorijoje žmonių atradimai tapo prieinami visai žmonijai, nors daugelis norėtų juos pasisavinti ir pastoviai iš to gauti nepelnytos naudos. Žmogaus, valstybės išsišokimas į priekį reikalingas tam, kad kiti žmonės, valstybės turėtų tinkamą tobulėjimui siekti pavyzdį ir juo remtųsi visa žmonija. Iš kitos pusės, išsišokęs į priekį negali būti išnaudojamas, negauti už tai atlygio, apdovanojimo, dėkingumo. To pranašumo panaudojimas kitoms valstybėms, žmonėms engti, išnaudoti, apgaudinėti netgi “teisėtais” būdais yra nusikaltimas žmonijai. Pavyzdys yra ne tam, kad kiti jam vergautų ir suneštų duokles, o tam, kad kiti pasitemptų iki pavyzdžio lygio.



8. Gailestingumo funkcijos realizavimas ateityje.

Vienas iš pagrindinių ateities principų yra tobulesnių valdymo metodų plėtimasis nepriklausomai nuo uždarytų sienų. Kitas ateities principas yra rūpesčio nuo asmens, visuomenės, valstybės perkėlimas į visą žmoniją. Visa žmonija turi vieningai rūpintis savo išlikimu. Tai palaikančios valstybės turi perimti vadovavimą. Žemę turi valdyti besirūpinančių visa žmonija sąjunga, o ne stipriausios Žemės valstybės. Turi būti ieškomos technologijos, kurios leistų kiek galima ilgiau egzistuoti žmonijai, o ne vestų ją link energijos bado, karų ir pražūties slenksčio. Rūpestis turi neapsiriboti vien tik žmonija. Tas, kas esti viršuje turi rūpintis visais žemės gyvūnais, augalais, netgi jos pačios saugumu. Jeigu stipriausias tuo nesirūpina, vadovavimą perima tas, kas tuo rūpinasi. Pagrindinis žemės politikos uždavinys – suvienyti joje gyvenančius žmones visų labui.

9. Optimalių kontrastų realizacija ateities modelyje.

Žmonijos paskirtis yra pasiekti kiek galima didesnį laimės lygį visai žmonijai aplamai. Dabartinė civilizacijos eiga eina link galimybių perpumpavimo tam tikriems asmenims, organizacijoms, korporacijoms, valstybėms, tuo pačiu sumažinant to galimybę kitoms valstybėms, asmenims, organizacijoms. Kontrastų didinimas visumoje neduoda tokio visos žmonijos pakilimo, kuris galėtų būti. Iš kitos pusės, turtų ir galimybių išlyginimas privestų žemę prie greičiausio išsekinimo. Turi būti pasiektas visiems tobuliausias vystymosi kelias, kad kiekvienas tai realiai, greitai ir efektyviai pajaustų. Klaidos, leidę prieiti iki šios padėties, turi būti ištaisytos. Kaip tai padaryti nenusižengiant iki tol visuotinai pasiektiems principams, siekiams ir dėsningumams parodys tolesnis šio ateities plano įgyvendinimas.



10. Žmonijos demografinių problemų pasekmės gyvenimo kokybei.

Šiuolaikinis vystymasis nėra toks tobulas, kad sugebėtų žmogui užtikrinti normalias gyvenimo ir tobulėjimo sąlygas prie mažesnio gyventojų skaičiaus. Daug kam atrodo, kad tik didinant žmonių skaičių įmanomas vystymasis pirmyn. Taip yra todėl, kad pasaulio turtingieji stengiasi didinti savo turtus ir galias skatindami žmonių, atliekančių tam tikrus darbus ir paslaugas, skaičiaus augimą. Tokia padėtis, kai žmonija turi imtis genų inžinerijos tam, kad priverstinai pasididinti derlių, yra gamtos prievartavimas. Žmonijai turi pakakti to, ką žemė sugeba duoti be įsikišimo į patį gyvybės procesą, nes jo įtakojimas atsisuks prieš patį žmogų. Iš kitos pusės, žmogus turi pakankamai paslėptų rezervų, kuriais naudojantis gali pasiekti 10 ar net 100 kartų aukštesnės gyvenimo kokybės prie žymiai mažesnio gyventojų skaičiaus. Todėl nustokime alinti žemę, geriau išnaudokime savo rezervus.



11. Ateities žmogaus žinių, informacijos valdymo problemos.

Šiuometinis mokslas pervertina savo galimybes pasinaudoti žmoguje esančiais rezervais. Daugelyje mokslo sričių sudaryta tokia nuomonė, kad žinios yra svarbiausias žmonijos vystymosi variklis. Deja, dabar žiniomis ir informacija užkimštos ne tik visos bibliotekos, knygynai, internetas, bet ir daugelio jaunų ir vyresnių žmonių galvos. Tokiu būdu žmogus normaliai dirbti negalės. Jau dabar psichologai mato žmogaus perkrovimą informacija, jos gausa, įvairove, nesugebėjimu ja pasinaudoti. Šiuo metu kaip tik plinta praktikos, kurios išlaisvina žmogų nuo nereikalingos informacijos. Žymiai svarbesnis už žinias yra jų panaudojimo efektyvumas, tikslingumas, sisteminimas. Akivaizdu, kad daugelyje knygų rasime tas pačias mintis, panašias frazes, tik kitokiais žodžiais nupasakotas. Žmogaus vystymosi kelias yra nereikalingos informacijos valymas, naudingos sisteminimas, supaprastinimas. Ypatingą reikšmę ateities žmogui turės naujumas. Tai, kas atėjo pirmą kartą bus be galo svarbu, palyginus su tuo, kas kartojasi. Visi nauji dalykai žymiai geriau, tvirčiau įsirašo į atmintį nei kažkada buvę.



12. Meno reikšmė ateities kūrime.

Tęsiant naujumo svarbą, turėtų iškilti nauja meno pakilimo banga. Šioje srityje turės būti padaryti didžiuliai atradimai. Turi atsirasti nauji meno vertinimo kriterijai. Menas ateityje turės didžiulės reikšmės žmogaus dvasios ugdymui. Pagal tai bus vertinamas kiekvieno meno kūrinio įnašas į žmogaus tobulėjimą, jo dvasinių ir kitų  galių pakilimą. Ateities menas neabejotinai turės didžiulę įtaką žmogui, jo mąstymui, suvokimui. Menas bus skirtingų technologijų lydinys, kuris vienu metu veiks daugelį žmogaus funkcijų. Atskirai reikia paminėti meno formos ir turiniodaugialypio poveikio technologinė priemonė, leisianti suteikti žinių, naujų pojūčių ir minčių bei stiprinti žmogaus vidines galias. reikšmę. Šiuo metu meno turinys yra mažiau reikšmingas, nei jo forma. Tai leidžia kai kuriems menininkams kurti kūrinius, kurių paskirtis nėra tobulinti žmogų. Ateities menas leis gydyti žmogų, efektyviai išspręsti jo vidines problemas, sukurti žmogui tobuliausią jo ateities perspektyvą. Viena iš technologijų, kuri netrukus turėtų pradėti skintis sau kelią – mokslo, meno, tikėjimo ir minties lydinys. Tai

13. Pažinimo metodų reikšmė ateities realizacijoje.

Daugelis mano, kad atsiradus kompiuteriams žmogaus gyvenimas pasidarys paprastesnis, padidės jo kokybė. Deja, su atsiradusiomis galimybėmis prisidės ir papildomų sunkumų. Žmogaus mąstymo modelį pervesti į kompiuterį bus labai sudėtinga, jau nekalbant apie žmogaus mąstymo viršijimą. Gal tai ir įvyks tolimesnėje ateityje geriausiomis prognozėmis po 10-20 metų, blogesnėmis – po 50–ties arba niekada. Kol kompiuteryje nebus naudojami žmogui būdingi principai ir dėsningumai iš tos srities gero laukti nederėtų. Tai lygiai tas pats, kaip paleisti į svietą vaiką be jokio auklėjimo, netaikant jam jokių moralės normų ar taisyklių. Ir tai, vaikas juk turės kažkokių tėvams ar protėviams būdingų genų, o toks naujadaras, kaip kompiuteris mažai ką turės gero iš žmogaus palikimo. Todėl ateities kūrime ir toliau sėkmingai darbuosis žmogus su savo privalumais ir trūkumais. Kol kas jis tai daro klaidų ir tikrinimų metodu, bet kai atsiras naujesnių metodikų jam nereikės eiti šį pragarišką kelią link tiesos ir pažinimo. Tų metodikų atsiradimas gali labai stipriai paveikti visą žmonijos civilizacijos eigą. Ar bus lemta toms metodikoms patikimai įsitvirtinti - laikas parodys.



14. Mokslo perspektyvos ateities kūrime.

Paskutiniųjų laikų pasiekimai pradeda rodyti tam tikrus mokslo evoliucijos šuolio požymius. Mokslas iki tol dirbęs su skaičiais vis niekaip negali nuo jų atsiplėšti. Tuo būdu jis stabdo savo ir žmogaus evoliucionavimą ir susivokimą šiame pasaulyje. Pradėjęs nuo materialaus pasaulio tyrimų, jis ir toliau eina link materijos pamatų. Jeigu kai kas tokiu keliu būtų kūręs žmogų, tai tokiam procesui reiktų ne kelių milijonų ar milijardų metų. Tokiu eksperimentų ir tyrinėjimo keliu einant net po 1020 metų nebūtų kažko panašaus į žmogų. Gyvenime viskas vyksta milijardus kartų greičiau. Tam nereikia netgi mikroskopų ar kitų materijos konstravimo įrankių. Kai tik mokslas suvoks, kur jo laukia didžiulės perspektyvos jis pradės eiti kartu su žmogumi pirmyn. Mokslas, technika turi lenkti žmogų ir padėti jam įžvalgyti ateitį ne paprasčiausiais paskaičiavimais, o kaip ateities žvalgai laiko bei erdvės koordinatėse. Mokslas turi užpildyti didžiules spragas tyrinėjamo pasaulio suvokime. Tai turi daryti  ateities mokslo žmonės. Galima būtų vaizdžiai pasakyti, kad mokslui reikia pakelti galvą į viršų nuo žemės paviršiaus tyrinėjimo. Atitolinus žvilgsnį arba pakeitus požiūrio tašką, galima pamatyti tokių dalykų, kurių iki tol niekas gerai ir nematė.



15. Principinių naujų modelių įvedimas.

Supaprastinus tai galima pavadinti - vaizdi žmogaus esmės paskirtis. To nesuvokiant galima ilgai trypčioti vietoje nieko reikšmingo nepadarant. Vaizdus žmogaus, visuomenės, valstybės modelis leidžia geriau suvokti visų šių darinių prasmę ir reikalingumą. Tuo būdu galima išvengti daugelio klaidų, nesusipratimų bei nuklydimų. Gyvenimas ir be dėsningumų eina gana kryptinga vaga. Tuo gali įsitikinti kiekvienas sugebantis daryti teisingas išvadas iš mūsų žmonijos istorijos. Tačiau, suvokus visą šį procesą tiksliau, atsiranda, kaip sportininkui, antras kvėpavimas, kaip mokslininkui - atradimo, svajonių išsipildymo jausmas. Visa tai gali būti tik iš savo paskirties sužinojimo ar atradimo. Tokio modelio pritaikymas paprastai atveria iki tol nežinotas galimybes. Atsiranda nauji pojūčiai, kitoks mąstymas, regėjimas. Jo negali sulyginti su mums žinomu pasaulio stebėjimo ir suvokimo rezultatu. Apie tai gali papasakoti tik patyrę tuos atradimus žmonės, bet tai nebus išreiškiama nei žodžiais, nei vaizdais.



16. Dvasios reikšmė ateityje.

Šiuometinė dvasios krizė parodo žmonijos ėjimą į aklavietę. Susidaro toks vaizdas, kad žmogus pamiršo savo istoriją ir bando eiti kitu, jam neišrinktu keliu. Nors dar tada, kai nebuvo jokio mokslo, jokių technikos atradimų, žmonija gavo gerą dvasios kryptį parodančią minties injekciją, ji vis nukrypsta nuo teisingo kelio. Gali būti, kad tai yra dvasios tobulėjimo kelią pranešusiųjų netobulumas, bet, laikui bėgant ir didėjant žmogaus suvokimo laipsniui, žmogus turėjo seniai suvokti viską, kas buvo jam pranešta per jo egzistavimo istoriją. Dvasios tobulėjimas nereiškia, kad jis galimas tik vienu vieninteliu keliu. Bet nepasitikėjimas pagalba ir ieškojimas iš principo kitokio kelio, žmogų veda link aklavietės. Ar ji bus ir pražūties taškas, ar tik susipratimo – dar nežinia. Nesinorėtų piešti blogiausio žmonijos scenarijaus, nors jis yra ne vieno autoritetingo asmens įspėtas. Tai nėra kaip neišvengiama duotybė. Tai yra tik įspėjimas nedaryti su dvasia susijusių klaidų. Dvasios tobulėjimas neteisinga linkme duoda nepalyginamai blogesnius rezultatus, nei visos mokslo žinios ir pasiekimai. Tikėjimo galia pasidarys tokia didelė, kad jis be jokių įrankių nepastebimai tvarkys procesus žemėje. O kai ta jėga viršys savo logiškumą, ji pradės naikinti pati save. Mums jau įrodė, kad tikėjimo nukrypimai į visas puses duoda tokius rezultatus, kurių niekas nenorėtų. Užtenka tik prisiminti Antrojo pasaulinio karo iniciatorių ir teroristines atakas prieš JAV. Kad tai blogi dalykai, nekelia abejonių, bet viskas turi savo priežastis. Per didelis tikėjimas gali būti didžiulė griaunamoji jėga. Ir tai tik tie įvykiai, kurie yra akivaizdžiai matomi. Jie negalėtų įvykti, jeigu nebūtų dvasios krizės. Daugelis net ir nuostabiausių ketinimų gali netekti jokios prasmės, jeigu bus neįvertinta dvasios reikšmė žmonijos istorijoje. Todėl dvasios reiškiniai ateityje turi būti  pradėti tirti mokslo įstaigose.



17. Talentingų, gabių, kūrybingų žmonių reikšmė ateities kūrime.

Niekas taip stipriai negali pastūmėti visos žmonijos civilizacijos eigos, kaip talentingi žmonės. Šalis, kuri neskatina savo talentingų žmonių pasiaukojimo  valstybės ir žemės reikalams, turi patirti žlugimą. Tik ta valstybė gali gyvuoti, kuri rūpinasi savo piliečiais, jų sugebėjimų realizacija, maksimaliu rūpesčių ir problemų nuėmimu nuo jų. Jeigu tiems žmonėms bus suteiktos normalios ar net puikios savęs realizacijos sąlygos, jie gali prisidėti prie valstybės stiprinimo, jos reikšmės didinimo pasaulio kontekste. Tie žmonės gali padaryti tokius atradimus, kurių dar neturi pačios turtingiausios valstybės. Tokiu būdu apsaugant jų darbus, jų mintis, jų realizacijos principus valstybė gali prasimušti į pirmaujančiųjų sąrašą. Naujausi atradimai gali būti perkami iš mūsų sumokant kitų valstybių vidiniais resursais. Tokiu būdu, kad ir maža valstybė gali rimtai pradėti vadovauti pasauliniam progresui. Tai galima būtų padaryti tik tų žmonių apsauga, jų atradimų įtvirtinimu savo šalyje, po to juos eksportuojant į kitas pasaulio valstybes. Savo valstybės reikšmės ir jėgos sumenkinimas tikrai atims iš jos galias tapti pirmaujančia pasaulio valstybe. Vienas iš tokių kelių yra mokslo ir tikėjimo galių sujungimas į viena. Jokia pasaulio valstybė neturi tokios vystymosi koncepcijos, o perspektyvos tokiame kelyje yra milžiniškos. To kelio realizacija yra visai kito dokumento užduotis.






Iš visų šių pirmu apmetimu padarytų įžvalgų, galima susidaryti vaizdą ne tik apie ateities spėjimo ir modeliavimo galimybes, bet ir mūsų, kaip mažos valstybės  perspektyvas pasauliniame kontekste. Vienas iš esminių principų yra žmogaus, visuomenės, valstybės, žmonijos vientisumas. Tik prisiimant atsakomybę už visą savo visuomenę ir žmoniją galima gauti jų valdymo įgaliojimus ateičiai. Tokia yra šio projekto esmė ir turinys.



Kaip galima buvo suprasti, šioje vizijoje nagrinėjamos ateities vizijos kūrimas. Pati vizija turėtų apimti svarbiausias gyvenimo sritis bei jų vystymąsi ateityje. Šio projekto tikslas pateikti maksimalią, realiai įmanomą pasiekti žmogaus, visuomenės, valstybės bei žmonijos ateities viziją. Esant susidomėjimui bei priėmus šią viziją, kaip galimą tikslą, turės būti išdirbtos programos atskiroms sritims. Tai kolektyvinio darbo reikalaujantis projektas. Priėmus atitinkamus sprendimus, gyvenimo pagerėjimas gali prasidėti labai greitai, nes ateities vizija labiau orientuota į dvasinių galimybių iškėlimą ir iš to išplaukiančius ekonominį, intelektualinį pakilimą. Tai kelias, vienijantis žmogaus vidinį – dvasinį  ir išorinį - materialų pasaulį.



P.S. projektas atviras pataisymams, papildymams, korekcijai.





© 2005-2006. Visos teisės saugomos.