Tačiau, nuo problematikos grįžkime prie pažinimo. Ar galutinis pažinimo kelias – žinios? Šiuo metu daugumai taip atrodo. Tai neteisingas požiūris. Didėjant informacijos kiekiui, žinių pasidaro tiek daug, kad jos pačios virsta problema. Nors ir kaip bandoma jas susisteminti, jų ne mažėja, o daugėja. Jos tampa padrikos, prieštaraujančios, sunkiai pritaikomos. Tuomet į pagalbą ateina greitas, konkretus pažinimas. Tai ne žinios, o sužinojimas. Tam tikrų metodikų taikymas leidžia greitai sukurti, atrasti žinias, kurios einamajame etape bus reikalingos. Konkrečios, tikslios, gal net asmeninės žinios. Kadangi viskas stipriai kinta, svarbiau žinoti principus, pagrindus, metodiką. O tai jau yra sisteminis analitinis ir kitoks mąstymas arba net ne mąstymas. Dabar svarbiau suvokti nei išmąstyti. Svarbu rezultatas, atsakymas, kelias, nei jų ieškojimo detalės. Kol gausi reikalingas žinias ir surasi kelią kaip jas pritaikyti, gali būti vėlu.

Ar tokie patys, ar skirtingi materinis ir dvasinis pažinimo keliai? Daiktų pasaulyje mes galime aiškiai nustatyti ribą, kur nuo pasyvaus stebėjimo prasideda aktyvus. Kai prasideda bandymai, eksperimentai, materija gali būti paveikta arba ne. O kaip yra su žmogumi? Ar stebėtojas betyrinėdamas, besiaiškindamas nedaro tyrinėjamam įtakos? Ar tai gerai ar blogai? Atsakymas priklauso nuo įtakos, nuo rezultato ir nuo to, kaip juos priima pats tyrinėjimo objektas - žmogus, visuomenė, valstybė, žmonija. Jeigu nesunku žmogui padaryti įtaką, poveikį, tai gal panašiai yra ir su didesnėmis grupėmis? Vertinant žmogų jau gali būti daroma įtaka. Kaip tuomet pasielgti?

Pažinimo procese norimą nuo esamo atskirti nėra taip paprasta. Kad kas nepadarytų neigiamos ar nepageidaujamos įtakos - atsiranda apsaugos. Dvasiniame pasaulyje neišvengiamai prieinama prie uždarumo. Tai apsauga nuo įtakos bei tyrinėjimo, analizavimo. Todėl žmogus stengiasi būti išradingas, kad kas nepažintų jo pažeidžiamų sričių. Sugebėti sukurti atvirumo atmosferą ir tuo pačiu išsaugoti uždarumą  yra nepaprastas menas. Kodėl ne mokslas ir ne technologija? Kodėl ne žinios? Todėl, kad tai nepasiduodanti tyrinėjimui sritis. Asmenybė stipri, kai yra nepažeidžiama.

Taip mes prieiname prie nematomų, nesuvokiamų, paslaptingų dalykų pažinimo. Gal būt, net prie paslapčių. Ar jas lengva išsiaiškinti, o tuo labiau pastebėti? Kas gali pasakyti, kokia yra žmogaus dvasia? Ar ji iš viso yra, kai ji nematoma? Kas tai yra tikėjimas, Dievas? Ar jie yra, ar ne? Juk asmenybės tyrinėjimas sunkiai įmanomas be kišimosi į ją. O kaip yra su Dievu? Ar mes, norėdami jį tyrinėti, nesikišame? Ir jeigu tai darome, tai kokios to pasekmės?

Kaip įrodyti tai, kas yra nematoma? Kaip įrodyti, kad dovanų dėžutėje yra viena ar kita dovana? Štai čia ir atsiveria ištisas Pažinimo Pasaulis!

2005-12-27  06:32