Ar tai, kas yra šiame tinklapyje  galima pavadinti
Mokslas*Menas*Tikėjimas^Mintis?

Patyrinėkime kiekvieną iš šių komponentų.

Mokslas prasideda nuo pastebėjimo. Renkama, kaupiama informacija. Po to ji rūšiuojama, analizuojama, sisteminama. Vėliau daromos išvados, prielaidos, hipotezės. Pasitvirtinantys dalykai sustiprinami, aiškinami dar nuodugniau, giliau, įdėmiau. Informacija tikrinama įvairiausiose srityse, daromi apibendrinimai. Kristalizuojami dėsniai, principai, kuriamos kategorijos. Tikrinamos jų savybės. Mokslas yra sausas, tikslus, gerai, patikimai (visada? tikrai?) veikiantis. Jo dėsniais galima patikrinti daug ką, jis duoda garantuotus, pakartojamus rezultatus. Moksle daromi eksperimentai, bandymai. Tas pats reiškinys, įvykis tiriamas iš įvairiausių pusių, skirtingais metodais, principais. Tikrinami skirtingais keliais gauti  rezultatai. Tik tuomet viskas virsta mokslu, kai nebelieka vietos improvizacijoms, atsiranda aiškumas, paprastumas, suprantamumas. Mokslas yra vertas tyrinėjimo, gilinimosi, laiko ir piniginių lėšų. Mokslo panaudojimas turi duoti akivaizdžią naudą. Pašaliniai efektai išsiaiškinami, ieškoma jų priežasčių, sprendimų, kaip juos sumažinti iki minimumo. Moksle po teorinės dalies seka praktinė. Tai metodika, sistema, taisyklės, prietaisai, įrenginiai, programinė įranga, gamyba. Ar visa tai įmanoma su tokiu objektu kaip mintis? Juk mintis labai sunkiai apčiuopiama. Išsiaiškinti jos poveikį nėra taip paprasta, tačiau įmanoma.

Sekantis elementas - menas. Nepuolant nagrinėti visų meno subtilybių, galima prieiti išvadą, kad menas - tai unikalus, autorinis, konkrečiam žmogui būdingas kūrinys. Jo paskirtis gali būti labai įvairi, o poveikis gali būti daugiaprasmis, platus, neapčiuopiamas. Menas turi savybę būti sunkiai išgryninamu. Kiekvienas menininkas turi savo stilių, braižą, išraiškos priemones ir visu tuo gana savotiškai naudojasi. Menui būdinga turėti savo gylį, erdvę, pojūtį. Menas daugiau asocijuojasi su jausmais nei su protu. Meną reikia pajausti, į jį įsijausti, įsivaizduoti, gal net jame paskęsti. Tai jau panašu į hipnozę, įtaigą, užbūrimą. Išsiaiškinti meno kategoriją, pogrupį gali būti gan sudėtinga. Kartais menas pasižymi tuo, kad jis yra ant suvokimo ribos, kuri ne kiekvienam pasiekiama, ne kiekvienas gali ją peržengti. Menas turi savybę išsitęsti laike, erdvėje ir kitose dimensijose. Kai paskęsti mene, tau gali pradingti laiko pojūtis, visiškai išnykti realus pasaulis, tuo pačiu gali atsirasti dirbtinis, sukurtas, kartais net mistinis pasaulis. Menas - tai kito, nematomo, bet juntamo (ne juslėmis) pasaulio kūrimas. Dažnai meno autoriui kurti net nereikia. Visa tai pilasi savaime, iš nieko, iš vaizduotės. Menas - tai kelias į kitą, nesuvoktą, dažniausiai nerealų pasaulį. Jis gali būti toks NERealus, kad žmogus gali visiškai pasimesti kur egzistuoja, ar šioje planetoje, ar kažkur kitame  visatos kampelyje. Visa tai gali menas. Jis turi tokią didelę galią, kad žmogaus pojūčiai gali pasidaryti menkučiai, nebereikalingi. Atsiranda visiškai naujas suvokimas, gyvenimas kitoje erdvėje, kitame išmatavime. Kaip menas gali taip paveikti žmogų – jau kitas klausimas.

Menas – tai unikalus poveikis. Jis turi savo mechanizmus, kurie pasireiškia ne kiekviename žmoguje. Iki meno lygio kartais reikia priaugti. Tuo menas yra kažkiek panašus į mokslą. Yra vietų, kur menas su mokslu labai suartėja. Tai yra aukštesnio suvokimo sritys, jos ne kiekvienam prieinamos. Reikia turėti ir mokslinį suvokimą, ir būti meniškos prigimties.