Didžioji dalis kūrinių tinklapyje yra sukurta pagal šią technologiją. Juose ir mokslą, ir meną, ir tikėjimą pažadina mintis. Mintys tam tikromis sąlygomis gali virsti daiktu, kūriniu, pokyčiu, jėga ir daug kuo kitu. Sritys, kuriose tai gali įvykti – labai įvairios. Tokia minties specifika, kad ji gali veikti sąmonėje, pasąmonėje ar už jos ribų, realiame pasaulyje.

Mintis  gali sukurti ne tik gėrį, bet ir blogį, jei nemokėsite su ja tinkamai elgtis, naudotis, jos tikrinti, vertinti, analizuoti. Mokslas, menas, tikėjimas - gana neblogai apibrėžtos sritys, o štai mintis didžiąja dalimi yra paslaptis.

Pirmiausia apie patį pavadinimą. Žvaigždutės (*) – tai daugybos ženklai. Jeigu kuris nors komponentas daugyboje yra lygus nuliui (=0), tai rezultatas taip pat bus nulinis. Jeigu visi komponentai daugiau už nulį (>0), tai rezultatas priklauso nuo kiekvieno iš jų. O štai ženklas prieš mintį (^) rodo laipsnį. Jeigu visame junginyje yra mintis, tai jo poveikis gali sustiprėti daug kartų. 3^2=9, 3^10=59049. Jeigu junginyje nėra minties - tai rezultatas ne niekas, bet mažesnis už visų dalių sandaugą.  (3^0=1).

Mokėjimas naudotis tomis sritimis ir jų deriniais atveria daug didesnes nei iki tol galimybes. Tai galima pastebėti mūsų gyvenime. Reklama – tai ne tik informacija, o ir menas. Reklama vaistams ne tik tam, kad vartotum, bet kad ir tikėtum jų galia ar nauda. (Kiek tai teisinga – kitas klausimas). Toks vaistas kaip placebo veikia tikėjimo vaistais pagrindu. Tabletė yra tik tam, kad sukurtų didesnį tikėjimą, kuris duoda panašų poveikį kaip ir vaistai. Tikėjimo mokslas virsta į dvasinio tobulėjimo technologijas (kurios dažnai duoda pašalinių efektų). Visa tai ir daug kitko yra skirtingų sričių junginių panaudojimas.

Tai kokį efektą turėtų duoti mokslo, meno, tikėjimo ir minties lydinys? Pirmiausia turite pastebėti, kad sunku sukurti tokį lydinį. Paprastas menas be mokslo nėra toks įspūdingas, kaip naudojant mokslo žinias. Mokslas be meninių išraiškos priemonių  yra neįdomus, sausas, sunkiai suprantamas. Kūrybingi, išradingi, nuotaikingi deriniai gali padaryti didesnį įspūdį, poveikį nei atskira sritis. Tokiu būdu žmonija eina į sąjungą, lydinį, didesnius efektus. Tai yra ateities metodikos, nors daugelyje sričių jos ir dabar gana plačiai naudojamos. Jos vienu metu gali apjungti didesnę žmogaus vidinio pasaulio dalį,  fiziškai – abu smegenų pusrutulius – ir protinį, ir jausminį. Tai yra aukštosios minties technologijos, daugelio sričių lydinių technologijos.

Nereikia manyti, kad galima bet kurią sritį bet kaip jungti su kita. Kai kurie lydiniai duoda teigiamus rezultatus, kiti – jokių, bet yra ir tokių,  kurių rezultatai – neigiami. Todėl įsijausti į tai, kaip į žaidimą  - nederėtų. Padidinto poveikio kūriniai turi būti patikrinti iki naudojimo išsiaiškinant jų galimą naudą ir žalą. Visa tai reikia mokėti pastebėti, atskirti ir įvertinti.  Tai yra tobulo pažinimo kelio ir vertinimo sugebėjimų lydinys. ?Tik tuomet rezultatai bus maksimaliai naudingi, mažiausiai kenksmingi. Tai iškelia būtinybę mokėti naudotis esminiais klausimais bei pamatinėmis vertybėmis. Visa tai turi būti išgryninta “Minčių mokslo” rėmuose. Kol jo nėra, procesas vyksta savaime, gana chaotiškai ir ne visada naudingai.

Kodėl būtent tokios sritys yra pavadinime ir būtent taip išsidėstę, galite susigaudyti žvilgtelėję kairėn, į vertybių piramidę. Kur šiuo atveju yra mintis - mįslė.

2006-02-14

Ar tai, kas yra šiame tinklapyje  galima pavadinti
Mokslas*Menas*Tikėjimas^Mintis?

Patyrinėkime kiekvieną iš šių komponentų.

Mokslas prasideda nuo pastebėjimo. Renkama, kaupiama informacija. Po to ji rūšiuojama, analizuojama, sisteminama. Vėliau daromos išvados, prielaidos, hipotezės. Pasitvirtinantys dalykai sustiprinami, aiškinami dar nuodugniau, giliau, įdėmiau. Informacija tikrinama įvairiausiose srityse, daromi apibendrinimai. Kristalizuojami dėsniai, principai, kuriamos kategorijos. Tikrinamos jų savybės. Mokslas yra sausas, tikslus, gerai, patikimai (visada? tikrai?) veikiantis. Jo dėsniais galima patikrinti daug ką, jis duoda garantuotus, pakartojamus rezultatus. Moksle daromi eksperimentai, bandymai. Tas pats reiškinys, įvykis tiriamas iš įvairiausių pusių, skirtingais metodais, principais. Tikrinami skirtingais keliais gauti  rezultatai. Tik tuomet viskas virsta mokslu, kai nebelieka vietos improvizacijoms, atsiranda aiškumas, paprastumas, suprantamumas. Mokslas yra vertas tyrinėjimo, gilinimosi, laiko ir piniginių lėšų. Mokslo panaudojimas turi duoti akivaizdžią naudą. Pašaliniai efektai išsiaiškinami, ieškoma jų priežasčių, sprendimų, kaip juos sumažinti iki minimumo. Moksle po teorinės dalies seka praktinė. Tai metodika, sistema, taisyklės, prietaisai, įrenginiai, programinė įranga, gamyba. Ar visa tai įmanoma su tokiu objektu kaip mintis? Juk mintis labai sunkiai apčiuopiama. Išsiaiškinti jos poveikį nėra taip paprasta, tačiau įmanoma.

Sekantis elementas - menas. Nepuolant nagrinėti visų meno subtilybių, galima prieiti išvadą, kad menas - tai unikalus, autorinis, konkrečiam žmogui būdingas kūrinys. Jo paskirtis gali būti labai įvairi, o poveikis gali būti daugiaprasmis, platus, neapčiuopiamas. Menas turi savybę būti sunkiai išgryninamu. Kiekvienas menininkas turi savo stilių, braižą, išraiškos priemones ir visu tuo gana savotiškai naudojasi. Menui būdinga turėti savo gylį, erdvę, pojūtį. Menas daugiau asocijuojasi su jausmais nei su protu. Meną reikia pajausti, į jį įsijausti, įsivaizduoti, gal net jame paskęsti. Tai jau panašu į hipnozę, įtaigą, užbūrimą. Išsiaiškinti meno kategoriją, pogrupį gali būti gan sudėtinga. Kartais menas pasižymi tuo, kad jis yra ant suvokimo ribos, kuri ne kiekvienam pasiekiama, ne kiekvienas gali ją peržengti. Menas turi savybę išsitęsti laike, erdvėje ir kitose dimensijose. Kai paskęsti mene, tau gali pradingti laiko pojūtis, visiškai išnykti realus pasaulis, tuo pačiu gali atsirasti dirbtinis, sukurtas, kartais net mistinis pasaulis. Menas - tai kito, nematomo, bet juntamo (ne juslėmis) pasaulio kūrimas. Dažnai meno autoriui kurti net nereikia. Visa tai pilasi savaime, iš nieko, iš vaizduotės. Menas - tai kelias į kitą, nesuvoktą, dažniausiai nerealų pasaulį. Jis gali būti toks NERealus, kad žmogus gali visiškai pasimesti kur egzistuoja, ar šioje planetoje, ar kažkur kitame  visatos kampelyje. Visa tai gali menas. Jis turi tokią didelę galią, kad žmogaus pojūčiai gali pasidaryti menkučiai, nebereikalingi. Atsiranda visiškai naujas suvokimas, gyvenimas kitoje erdvėje, kitame išmatavime. Kaip menas gali taip paveikti žmogų – jau kitas klausimas.

Menas – tai unikalus poveikis. Jis turi savo mechanizmus, kurie pasireiškia ne kiekviename žmoguje. Iki meno lygio kartais reikia priaugti. Tuo menas yra kažkiek panašus į mokslą. Yra vietų, kur menas su mokslu labai suartėja. Tai yra aukštesnio suvokimo sritys, jos ne kiekvienam prieinamos. Reikia turėti ir mokslinį suvokimą, ir būti meniškos prigimties.

Tuomet kaip šiame junginyje dalyvauja tikėjimas? Negalima pasakyti, kad tikėjimas yra mokslas, nes jame nėra tikslių ribų, rėmų, kontūrų. Jame viskas yra subtilu, aptaku, reliatyvu. Tikėjimui labiausiai tiktų apibūdinimas - būsena. Mokslo žinios kartais gali peraugti į tikėjimą, bet taip atsitinka ne visiems. Reikia ypatingo žinių, informacijos poveikio, kad iš jų išaugtų tikėjimas. Gal būt, tikėjimas yra mokslo priešingybė, nes tikėjimui atsirasti padeda žinių trūkumas. Tikėjimas dažnai gali būti apgaulingas. Jį galima būtų prilyginti ėjimui per gyvenimą šiek tiek užrištomis akimis. Negali įrodyti, kad tuo, ką tiki yra iš tikrųjų. Įrodymai tai yra mokslo sritis. Iš čia tampa aišku, kad tikėjimas yra trūkstamų dalykų užpildymas tam tikru turiniu.

Tikėjimas gali turėti begales formų. Jis gali būti pritaikomas visose gyvenimo  srityse. Netgi atvirkščiai - netikint gali atsirasti labai daug problemų. Tikėjimas yra grynai asmeninis žmogaus santykis su aplinka, žiniomis, informacija. Tikėjimas yra būtinas, kai apie sritį beveik nieko neišmanai. Savęs suvokimas esant silpnu, bejėgiu, neužtikrinta  ateitimi tiesiog augina tikėjimą. Žmogus negali išbūti nežinioje, ypač jei didžiulė pasaulio dalis jam yra užverta. Jo tikėjimas tuomet užpildo turiniu tas spragas - jis pasidaro ramus, garantuotas.

Tikėjimas - tai aukščiausio lygio tikimybių mokslas. Jis dirba būtent su tokiomis tikimybėmis, kurioms įvykti yra be galo mažai šansų. Nežiūrint į tai, tikėjimas gali daryti stebuklus. Yra begalė įvykių, kurie, pagal visus žinomus gamtos dėsnius, niekaip negalėtų įvykti. Tuomet, tikėjimas sukuria milžinišką tų įvykių tikimybę. Didžiulis tikėjimas gali kurti iš nieko viską. Jis iš tikrųjų daro įvykius, daiktus, kuria jėgas, keičia dėsnius ir daug kitų dalykų. Daug kas net neįsivaizduoja kokias galias turi tikėjimas. Jos visiškai nepasiekiamos jokiems mokslams, menams kartu paėmus. Tikėjimas daro tai, kas prieštarauja visiems žinomiems dėsniams. Tuo ir yra ypatingas tikėjimas, kad jo pagalba žmogus galėtų pasiekti milžiniškų rezultatų per trumpiausią laiką. Kartais tikėjimui pakanka kelių akimirkų, kad jis pakeistų viską. Kartais prireikia kelių valandų arba dienų. Būna, kad tikėjimas kuria ištisus mėnesius. To proceso niekada nepamatysi, bet, kai jis įvyks, būsi nustebęs, apstulbęs, pritrenktas. Tuomet iš tikrųjų suprasi kas yra tikėjimas. Tai ne koks tai įsitikinimas ar saviapgaulė. Tuomet gali pamatyti, pajausti, patirti tokių dalykų, kurie net nesisapnavo. Ir tai vyks  ne tik tau, bet ir kitiems žmonėms. Žinoma tik tiems, kurie yra  to verti, kiti tuo metu nesuprantamai nusisuks į šalį. Stebuklas yra aukščiausias tikėjimo įrodymas. Tai tikrai yra retas reiškinys, bet jo egzistavimą yra patyręs ne vienas žmogus. Yra mažų stebuklų, bet yra ir didelių. Apie tai kur nors kitur.

Nereikia manyti, kad tikėjimas yra tik teigiamas dalykas. Ne be reikalo yra skeptiškai nusistačiusių žmonių. Jeigu tikėjimo galios negalėtų būti naudojamos blogam, tai skeptikų būtų žymiai mažiau. Kadangi tikėjimo įrodymai labai reti, atsiranda žmonių, kurie naudojasi tuo, kad pakreiptų žmonių tikėjimą į save. Lygiai taip, kaip gali tikėti savimi, gali pasiekti, kad kiti tikėtų tavimi. Tuomet tu tampi autoritetas, mokytojas, lyderis. To norėtų nemažai žmonių, todėl siekti tikėjimo savimi yra dažnas žmogaus išsikėlimo atvejis. Neminėsim čia blogiausių tikėjimo nukreipimo į save atvejų. Istorijoje jie labai ryškiai nušviesti. Iškreiptas tikėjimas  gali sukelti blogesnių pasekmių nei netikėjimas.

Galima sakyti, kad tikėjimas gali būti ir kuriančioji jėga, ir ginklas. Kaip jis bus panaudotas, priklauso nuo žmogaus moralės, sąžinės. Todėl tikėjimas negali būti atskirtas nuo dvasinio tobulėjimo. Visose religijose šalia tikėjimo yra būtinas dvasinis ugdymas. Kadangi dvasia yra sunkiausiai apčiuopiama žmogaus dalis, tai jos tobulinimas yra labai sudėtingas procesas. Kiekvienas žmogus, kiekviena asmenybė yra atribota nuo kitų žmonių nežinojimo barjeru. Tai sudaro sąlygas bet kuriam žmogui vystytis tik tam žmogui būdingu keliu. Nors dvasioje vykstantys procesai prasiveržia tam tikrais būdais į išorę, tiksliai nuspręsti, kas vyksta žmogaus viduje negali niekas. Tam, kad žmogus neneštų nepakeliamos atsakomybės už save, o tuo labiau už kitą, yra duota minčių laisvė. Minties laivė yra būtina tikėjimo sudedamoji dalis. Žmonės yra labai skirtingi (ir išore ir vidumi), tad ir keliai pasiekti tobulybei yra labai skirtingi. Vieno kelias gali visiškai netikti kitam, todėl minčių laisvė leidžia pasirinkti būtent tau tinkamą kelią. Pats žmogus nusprendžia kas, kokią įtaką gali jam padaryti. Prievarta nurodyti žmogui tobulėjimo kelio negali niekas. Tai turi būti kiekvieno laisvas pasirinkimas.

Ar tikėjimas visada veikia? Greičiau yra atvirkščiai. Jis veikia labai retai, bet tam yra savos priežastys. Jos yra minčių mokslo tyrinėjimo objektas, kaip ir daug kitų su tikėjimu ir mintimis susijusių dalykų. Kartais geriau, kai tikėjimas neveikia, nes kiekvienas galėtų kaip tik nori įtakoti savo ir kitų gyvenimus. Nesant saugumo, nežinant minčių dėsnių, tikėjimas gali nuvesti žmogų, žmones ar net ištisas tautas, valstybes link neaiškios ribos.

Netikėjimas taip pat nėra „nekaltas avinėlis“. Netikėjimu galima save taip užliūliuoti, kad, pasikeitus realiai situacijai, įsivaizduosi, kad viskas vyksta po senovei. Iš tikrųjų gali būti taip, kad gyvenime reikia daryti kardinalius pokyčius, o netikėjimas gali nutrinti, iškreipti realaus pasaulio suvokimą. Panašiai žmogus gali įtakoti daug reiškinių vien netikėjimu, tik ar tai į naudą?

Mokslas,  palyginus su tikėjimu, yra gana brangus ir sudėtingas dvasinio tobulėjimo būdas. Tuo tarpu tikėjimas yra sunkiai pasiekiamas, nes ištobulinti dvasią žmogui daug sunkiau nei kūną ar techniką. Chaotiškumas tikėjimo srityje turi savo neigiamas pasekmes, kaip ir mokslo ribotumas. Mokslui einant įprastu, iki tol žinomu įrodymų keliu kai kurie dalykai gali būti neįrodyti dar ilgą laiką. Tuo tarpu reiškiniai, įrodantys mokslo bejėgiškumą pastoviai šmiruoja mūsų akyse. Su žmogaus intelekto kilimu tie reiškiniai darysis vis mažiau prognozuojami, su tragiškesnėmis pasekmėmis. Net ir nesidomint žmogaus minties, pažinimo ir tikėjimo galiomis, vis tiek tie procesai nenumaldomai stiprės. Kuo ilgiau bus užtęstas žmogaus dvasios tobulėjimas, tuo blogesnės bus to pasekmės.

Visa tai ir atsispindi šių milžiniškų gyvenimo sričių junginyje. Mokslo, meno, tikėjimo ir minčių pasireiškimo sąjungoje. Suvienijus tas sritis mokslo pagrindais galima pasiekti stulbinančių rezultatų. Bet mes negalime užbėgti visam procesui už akių. Žmonija turi savo vystymosi kelią ir ji negali imti ir be jokių pasekmių peršokti kelis laiptelius aukštyn. Tai neįmanoma be vertybių peržiūrėjimo, pervertinimo, pasitikrinimo šiame istoriniame etape. Laikantis tų pačių vertybių tokiu būdu, kaip dabar, žmonija didėjančiu greičiu juda link nežinomybės. Tiksliau tos būsenos nederėtų apibūdinti, nes tikėjimas tuo, kas gali įvykti, gali priartinti įvykius. Netikėjimas taip pat priartins, tik įvykiai bus kitokio pobūdžio.

Belieka apsispręsti ar suvienyti mokslą, meną, tikėjimą ir naujai gimstančią sritį – Mintis? Tai turėtų būti daroma ne vieno, kito žmogaus rėmuose, o žymiai platesniuose realaus gyvenimo rėmuose. Kaip tai turėtų būti – kitų dokumentų paskirtis.

2006-02-10
19:07 - 20:36