| Įrašo turinys |
|---|
| Kam žmogui reikalingi šunys? |
| Puslapis 2 |
| Visi puslapiai |
| Jau laikas į darbą, o aš pradėjau rašyti apie šunis. Kažkaip nesiderina šie dalykai. Netrukus turėsiu išeiti, o jie dar nešerti. Kiekvienam iškils klausimas, kodėl aš turiu tuos šunis, iš kur jie pas mane atsirado? Juk aš neprijaukinau jų iš vilkų. Mano šunų istorija yra gana trumpa. Viskas prasidėjo nuo gailestingumo jausmo. Vienam žmogui pagailo vieno išmetamo arba kitame mieste paliekamo šuns. Tai dar nereiškia, kad jį pasiėmėme iš ten, kur jis buvo paliktas. Jis pats parbėgo, atseit, namo. Kaip rado kelią – kitas klausimas. ….Taip pas mus atsirado šuo. Vieną neaiškią dieną kitas žmogus, neminėsiu kuris, prie kalės prileido kaimynų šunį. Taip atsirado šuniukas. Šuniukas suteikė vilčių. Dar kitais metais, prasidėjus rujai, kažkas neišsaugojo kalės nuo neaiškios traukos ir ji dabar turi dar vieną šuniuką. Ar viso to man reikia? Klausimas. Tai kam pagaliau reikalingi šunys? Saugoti namus nuo priešų? Kur jie? Vieną kartą beje buvo, tačiau ne šuo apsaugojo turtą nuo vagių, o pats turtas apsisaugojo. Gal šunys reikalingi bendravimui? Kaip tik jo mums ir trūksta, … patylėjau. Gal mums trūksta rūpesčių, vargo, priežiūros? Neturime vaikų, kitokių užsiėmimų? O gal mes per gerai gyvename ir mums atlieka daug maisto ir dėl to mes laikome šunis? Kai kas - gal būt, aš – tikrai ne. Gal aš išvedinėju kitokias šunų veisles? Gali būti, nes vienas šuniukas tikrai įdomesnės veislės. Ne tai yra šunų laikymo priežastis. Visa tai, kaip ir daug kitų dalykų darau iš gailestingumo. Išeitų, kad neturiu kur dėti laiko, neturiu ką veikti ir man tiesiog yra būtini šunys. Viskas yra atvirkščiai. Jie man beprotiškai trukdo. Jie tiesiog mane siutina. Ir visa tai vyksta ne todėl, kad aš blogas, o kad negaliu laiko, dėmesio skirti svarbesniems, svarbiausiems dalykams. Negalėdamas pasirūpinti savo artimu (šunimi), tuo labiau negalėsi pasirūpinti kitais. Tačiau ne visų rūpestis yra vienodas. Vienam pakanka pakalbėti, o kitas išradinėja sudėtingiausias teorijas. Ar jos reikalingos šunims? Vaikams? Žmonėms ar technikai? Tai kam pagaliau reikalingi šunys? Na štai, pavėlavau į autobusą. Ir viskas per tuos šunis. Juk jiems dar nenuneštas maistas. O kodėl, leiskite paklausti, aš turiu rūpintis jų maistu? Juk mano maisto gavimu niekas kitas nesirūpina. Ir po manęs neišvalo. Kodėl aš kitiems turiu daryti tai, ko man niekas nepadaro? Tuomet reiktų paleisti šunis ir tegul jie patys susiranda maisto. Taip iškils kita problema. Šunys juk ne žmonės, o žvėrys (kartais kanda). Daugelis pasakytų gyvuliai, ir jie būtų iš dalies teisūs. Teisingiausiai būtų šunis pavadinti naminiais gyvūnais. Na, kaip voras, musė, balandis, višta, arklys. Neteisingai išvardinau? Juk vorai, neišeidami iš namų, gyvena juose metais ar dešimtmečiais, o gal šimtmečiais. Tačiau jie neprašo daryti valgyti. Patys netrukdomi susigaudo kitų naminių gyvūnų maistui. Šiuo atveju - musių. Balandžiai man į naminius gyvūnus netinka, nors po langais jie ištisai suka ratus arba ant mano namo stogo burkuoja savo melodiją. Na, kartais jie nuleidžia savo „produktus“ ant kieme stovinčios mašinos. Ir sugebėk iš paukščio skrydžio pataikyti tiesiai ant durelių stiklo. Tačiau atidėkime paukščiasvaidžio tikslumo problemas į šalį. Arklio namie tikrai neturiu, nors pats kartais galėčiau jį atstoti. Ir pavardė netoli iki to. Kažkaip laisvai besibastančių arklių gatvėse nemačiau. Arba jų yra labai mažai, arba jie yra gerai laikomi. Ne taip, kaip šunys. |
| Tai kam pagaliau žmonės laiko šunis? Supratau. Žmogui katastrofiškai nepatinka tyla. Jis tiesiog specialiai iš miškų parsivilko šunį, ar vilką, jį prisijaukino, kad šis jam pastoviai skalytų. Štai kur pakasta visa šunų laikymo priežastis. Juk jie nieko nedaro, tik loja ir kanda. Tuomet menka iš jų nauda, nebent žmonijos civilizacija eitų į nuosmukį, kuomet reiktų papildomų priemonių gintis nuo kitų žmonijos atstovų. Dabar kol kas niekas mūsų taip agresyviai nepuola. Supratau. Šunys laikomi dėl grožio. Ne be reikalo gi yra šunų kirpyklos. Kai kurie jų taip apauga, kad nenusikirpus atrodo visiškai neelegantiškai. Kitų kirpti visiškai nereikia. Genetika dabar yra progresyvus mokslas. Ji leidžia mums išvesti tokias šunų veisles, kurių ne tik kirpti nereikia, bet jie taip atrodo, lyg pliki. Kad šie žiemą nesušaltų, jiems siuvami drabužiai, panašiai, kaip vaikui. Ir maisto šunims parduotuvėje yra žymiai daugiau, nei vaikams. Nepradėsiu dabar nagrinėti tos temos, kur perkami šunys. Pagal paminėtą analogiją gali iškilti klausimas - kur perkami vaikai? Kadangi kalba pakrypo link vaikų, tai peršasi dar viena šunų laikymo priežastis. Juk jie laikomi vietoj vaikų. Ar tik ne todėl mažėja gimstamumas, kad daugėja šunų? Besirūpinant šiais, nebelieka laiko galvoti apie vaikus. Kai kam tas pasirinkimas, matyt, yra labai rimtas. Juk šuns negali atsisakyti, o vaiko? Gal žinote tokį įstatymą, kuriuo būtų draudžiama palikti kur nors savo šunį? O įstatymai draudžiantys palikti savo vaiką yra. Matyt tam, kad kas nors nesusigundytų to daryti. Tie atvejai vienetiniai, tačiau pasitaiko. O kurių yra daugiau – ar vaikų be priežiūros, ar šunų – dar klausimas. Tai, kad vaikas turi kur grįžti namo, dar negalima vadinti priežiūra. Jį reikia maitinti, saugoti, mokyti, su juo bendrauti, jį mylėti. Negi nematote, kur nueina šios žmogaus pastangos? - Į šunis. Vienas „Minčių fontano“ skyrelis yra skirtas tam, kas svarbiausia. Tai vaikai ar šunys žmonėms svarbiausi? Dėl šuns anksti rytą keliamasi išvesti jį į lauką, o kaip dėl vaiko? Ar jam suteikiama visa reikalinga meilė, globa, dėmesys? Ar vaikas puoselėjamas? Ar rūpinamasi jo ateitimi? Šis klausimas nėra toks paprastas. Vaikams juk (dažniausiai) per prievartą dvylika metų kemšamos žinios, nuo kurių jam jau po dienos, kitos pasidaro bloga. Su šunimis taip nesielgiame, tai kodėl taip nemylime savo vaikų? Kodėl leidžiame juos prievartauti tokiu didžiuliu ir dažniausiai beveik nereikalingu informacijos kiekiu? Juk šuo cirke išmokomas ne per prievartą, o siūlant tai, ko kiti šunys paprastai negauna. Pats laikas susirūpinti, kas mums svarbiausia – ar šunys, bei kiti gyvūnai, ar vaikai? Ar jų atsisakymas turi vienodą reikšmę? Negi neatsiranda tokių žmonių, kurie atsisako vaikų dėl to, kad jie nėra tokie svarbūs jų gyvenime? Juk dabartinis pasaulis, tiksliau Lietuva, labiau pritaikyta auginti šunis, nei vaikus. Atsisukite į šią problemą ir suprasite kur priežastys. 2006-04-26 ~08:00 |