Ar yra toks tyrimo metodas, kuris būtų tinkamas ištirti beveik visiems reiškiniams? Vieno kurio nors mokslo ribose galima pritaikyti vieną kitą metodą. Tačiau yra tokių reiškinių, kurie pasireiškia daugelyje sričių vienu metu. Tai gali būti vienu metu materijos ir dvasios reiškiniai. Koks jiems tinkamiausias tyrimo metodas? Jeigu reiškiniai yra susiję su viskuo, tai metodas turi būti tinkamas viskam. Ar yra tokia mokslo, švietimo įstaiga, kurioje mokoma pažinti absoliučiai viską?  Kur mokoma pažinti ne tik pagrindinių dalykų, bet ir to kaip daromi stebuklai? Gal žinote, kur mokoma išminties? Kur mokoma To, ko reikės po šimto ar tūkstančio metų? Mokytis tų dalykų, kurie buvo žinomi prieš šimtą ar dvidešimt metų nėra taip sudėtinga, ypač jei tos žinios yra absoliučiai teisingos. O jeigu jos klaidingos? Kam jų mokytis? Ir dar vienas klausimas – kiek laiko reikės išmokti viską? Pasirodo, kad visko išmokti neįmanoma, nes atrandama, prikuriama vis daugiau.

Prieš pradedant mokslą, pirma reikia sužinoti kaip jis daromas.
Kad tai suprasti ir išmokti, reikės sužinoti begales visokių metodikų bei principų. Jie nebus labai paprasti ir jų nebus vienas kitas - jų bus labai daug. Kuris kelias, norint sužinoti viską, yra teisingiausias? Tas, kuris pateikia visus metodus? Jeigu juos paversti į storas knygas, tai sunešus į kambarį mums nebeliktų vietos. Ir mes mokysimės ne mokslo, o tik jo metodikų. O ką bekalbėti apie pačius tyrimo objektus, sritis? Jų susidarys dar daugiau. Viską sužinoti bei išmokti žmogui neįmanoma fiziškai. Neužteks nei laiko, nei atminties, nei noro. Tam, kad iš tų metodikų atrinkti sau tinkamiausią, reikės jas visas išsiaiškinti, gal net išbandyti. Tai tikrai išsitęs į labai ilgą laiką. Žmogaus gyvenimo neužteks, o kur dar naudingas visuomenei darbas, bendravimas su kitais, poilsis? Jeigu pasinersime į tą informacijos daugybę, niekam kitam laiko nebeliks. Galutinai prieini prie neišvengiamos būtinybės pačiu lengviausiu, trumpiausiu keliu sukurti, atrasti tokį metodą, kuris tiktų atskleisti, pažinti viską. Negalima tikėtis, kad šis metodas bus absoliučiai teisingas, nes vaikantis paprastumo ir greičio nukenčia tikslumas.

Geriausia išeitis - savos metodikos atradimas, kuria per trumpą laiką galima būtų suprasti, paaiškinti viską su pakenčiamu tikslumu. Svarbiausia, kad ši metodika leistų paaiškinti tai, ko dabartinis mokslas vis niekaip neįkanda – stebuklų, antgamtinių reiškinių, su žmogumi susijusių fenomenų. Ta metodika turi  ne tik paaiškinti, atskleisti tuos reiškinius, bet ir pakankamai gerai tikti materialaus pasaulio tyrimui. Tokios metodikos atradimui reikia bent kiek, neblogai, išmanyti kelias realaus pasaulio sritis. Geriausia, kad jos būtų visiškai skirtingos pakraipos, pavyzdžiui, tiksliųjų ir humanitarinių mokslų, teorinės ir praktinės pakraipos.  Jeigu ta metodika tinka visoms minėtoms sritims, tai jos taikymas gali duoti gerų rezultatų. Ji turėtų atskleisti tai kas vis dar niekaip neatskleidžiama.

Dabar turėsime pereiti prie gautų rezultatų apdorojimo. Akivaizdu, kad aiškinantis viską kiekvieno įvykio, reiškinio aprašyme nebus absoliučiai visos reikalingos informacijos, visų detalių. Daugelio faktorių truks. Pakartoti reiškinį bus beveik neįmanoma. Kad susikurti pilną, teisingą vaizdą, reiks mokėti apjungti įvairius reiškinius. Tai atliekantis žmogus turi turėti labai gerą, analitinį protą, didelį pastabumą, gerai suvokti ryšius, panašumus. Per aukšti reikalavimai informacijai taip pat gali sutrukdyti priartėti prie tiesos. Kaip atrinkti tą optimalų kelią, kuriame antgamtiniai reiškiniai atsikleis visame gražume? Tai išradingumo klausimas. Sugebėti suderinti turimus faktus su žinomais gamtos dėsniais, o šiuos, nujaučiant neteisingais, patikslinti - tikrai reikia išradingumo (nusičiaudėjau).
Visa tai reikalinga ne tam, kad keisti žinomą mokslą pagal gautus faktus. Kai kurie dalykai gali būti klaidingi arba veikti tik tam tikromis sąlygomis, kaip, pavyzdžiui, reliatyvumo teorija. Ji pradeda reikštis tik greičiams artėjant prie šviesos greičio. Lygiai taip pat gali būti tam tikri dėsniai, kurie reiškiasi tik tam tikromis sąlygomis. Jeigu tokią galimybę atmesi, tai prisikasti iki antgamtinių reiškinių nepavyks.

Visos teorijos ir dėsniai turi būti gana lankstūs, kad nedideliais jų pokyčiais galima būtų nesudėtingai paaiškinti antgamtinius reiškinius. Tas lankstumas nereiškia, kad juos galima keisti, kraipyti kiek tik nori. Kartais pakanka tik įvesti tam tikras suvokimo korektūras ir dėsnis pradeda veikti visiškai kitaip. Pavyzdžiui, reliatyvumo teorijoje niekas realiai nenustatė, kaip būtent deformuojasi kūnas jo greičiui artėjant prie šviesos. Ar tai linijinė deformacija ar kitokia. O vadovėliuose, literatūroje drąsiai skelbiama, kad yra būtent taip. Tokiose vietose ir gali būti klaidos. Spėjimas, kad yra taip, o ne kitaip nėra faktas ar įrodymas. Ir matematinis modelis nėra realybės dievas. Taip buvo manoma ir iki reliatyvumo teorijos atradimo. Buvo manoma, kad kūnų judėjimą galima aprašyti paprasčiausiomis formulėmis. Dabar žinome, kad to neužtenka. Panašių papildomų koeficientų gali prireikti žinomuose dėsniuose, kad atskleisti antgamtinius reiškinius. Užsispirti ir nieko neperžiūrėti būtų gana naivu ir neatsakinga. Buvusias žinias laikyti absoliučiai teisingomis galima tik tuomet, kai jos aprašo, paaiškina visus gyvenime vykstančius reiškinius. Esant „juodųjų skylių“ pažinime į dėsnių, teorijų teisingumą reikia žiūrėti atsargiai.

Kokiu būdu reikia eiti, kad labiausiai priartėti prie antgamtinių reiškinių atskleidimo? Svarbiausia išsirinkti tuos įvykius, faktus, kurie arčiausiai priartėja prie mokslinio paaiškinimo. Vieni faktai yra labai toli mokslinės realybės, kiti gali būti labai arti.  <...>

2006-09-05